Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O
jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė
žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Taigi jie išplaukė
valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis
tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Išlipęs
į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys
be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. (Mk 6, 30-34)
EIKITE
TRUPUTĮ PAILSĖTI
Grįžusius iš misijų kelionės mokinius evangelistas pavadina
“apaštalais”. Šventasis Morkus šį vardą savo Evangelijoje pavartoja tik tą vienintelį
kartą. “Dvylika” jau iš tiesų tapo apaštalais - pasiuntiniais, nes jų dėka žmonės
dar daugiau sužinojo apie Jėzų ir Jo mokslą. Daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo,
ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti…
Tarsi atsidėkodamas mokiniams už jų nuveiktą
darbą, Jėzus sako jiems: Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.
Mes
visi gerai suprantame, kad neįmanoma nuolat dirbti, nė kiek nepailsint. Žmogus nėra
mašina, kuri, tarp kitko, irgi reikalauja remonto, tačiau savo poilsį suvokiame veikiau,
kaip nieko neveikimą, dykinėjimą.
Ko gero, apie tai galvojo ir apaštalai, kai,
susėdę drauge su Jėzumi į valtį, iplaukė į negyvenamą nuošalią vietą.
Deja,
netikėtas Jėzaus ir Jo mokinių išvykimas neapgavo minios. Išlipę iš valties, jie pamatė
pakrantėje susirinkusią didžiulę minią, kuri susirinko, tikėdamasi išgirsti garsųjį
Mokytoją iš Nazareto. Ir tada Jėzui pagailo žmonių.
Jei mes būtume buvę Jėzaus
ir apaštalų vietoje, tikriausiai, tokiu atveju jau būtume susinervinę: Veltui nuėjo
visa diena, kurią tikėjomės paskirti poilsiui…
Bet Jėzui kur kas svarbiau yra
gailestingumas, nei grynai kūno poilsis. Evangelistas rašo: Jam pagailo žmonių, nes
jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.
Kaip
tik šiuo mokymu, kuriam pasibaigus, žmonės buvo išalkę, ir prasidėjo garsusis duonos
padauginimas.
Tačiau kaip su poilsiu? Kur ta nuošali vieta, į kurią savo mokiniams
liepė eiti Jėzus?
Skaitant šiuos Evangelijos žodžius, kyla įtarimas, kad, kalbėdamas
apie mokinių poilsį, Jėzus galvojo ne tiek apie konkrečią vietą, bet apie asmenį.
Be abejonės, mokiniai liko kartu su Jėzumi, kol šis mokė minias, ir jie, kiek galėdami,
padėjo kitą rytą, duonos padauginimo metu.
Labai dažnai, išvykdami atostogų,
aplankome gimtuosius namus. Tai tarsi grįžimas prie savo ištakų, grįžimas prie to,
kas mus maitino ir stiprino ilgus metus.
Apaštalo poilsis – tai taip pat grįžimas
prie savo jėgos šaltinio. Mokiniai buvo iškeliavę, skelbė Dievo žodį, gydė ligonius,
darė stebuklus. Dabar gi jiems suteikta galimybė vėl prisiartinti prie Jėzaus, džiaugtis
Jo artumu, Jo klausytis, dalyvauti Jo darbuose. Šalia Išganytojo mokinys atgauna jėgas,
atsigaivina, mokosi ir iš naujo atgauna troškimą tarnauti kitiems. Šiuo, konkrečiu
atveju – tai rūpinimasis tiesos žodžio ištroškusiais žmonėmis, kurie negali net pagalvoti,
kad Mokytojas juos atstums ir neatkreips į juos dėmesio. Tad šį kartą apaštalų poilsis
bus jiems sudaryta galimybė padėti atsigauti kitiems žmonėms, dalintis su jais užuojauta
ir Jėzaus meilės savo žmonėms jausmais.
Mūsų laikų žmonės irgi yra nepaprastai
ištroškę gero žodžio. Jie labai mokyti, daug žino ir daug sugeba, tačiau labai retai
išgirsta, kad yra mylimi, labai retai jiems kas nors papasakoja bent šiek – tiek apie
dvasinius dalykus ne naudodamasis moksliškais žodžiais, o tais, kuriais prabyla mylintis
tėvas savo vaikui, brolis – broliui.
Tokių žodžių pritrūksta dar ir todėl,
kad labai daug žmonių, pašauktų tokį žodį skelbti, įsivaizduoja, kad jų išmintis prašoks
Dievo galybę. Jie kalba daug, bet kalba ne tai, ko reikia žmogui, todėl ir jų žodžiai
nuskrieja tuščiai.
Kai kurie jų mano, kad jiems nereikia jokio poilsio, tačiau
patys nepastebi, kaip jų “protingos” mintys vis menkėja, senka, ir galiausiai lieka
tuščiomis kalbomis. Kai kurie neužmiršta ir pailsėti, bet tuo metu pamiršta, jog yra
pašaukti būti apaštalais, todėl, grįžę po tariamo poilsio, drauge su kitais iš naujo
mokosi tų pačių dvasinių dalykų.
Yra tik viena vieta, kur galima pailsėti.
Ji visuomet yra šalia Kristaus. Tik Jo malonės veikiami žmonės supranta, ką reiškia
gyventi ir keliauti per pasaulį.