XV eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių. Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“. Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė. (Mk 6, 7-13)

DIDYBĖ SILPNUME

Pradžioje dar kartą norėtųsi trumpam prisiminti praėjusio sekmadienio Evangelijos pasakojimą apie tai, kaip Jėzaus nesuprato Jo tėvynainiai Nazarete. Galima manyti, jog viena iš jų nusivylimo priežasčių buvo ir tai, kad Dievo karalystė, apie kurią kalbėjo Jėzus Nazareto sinagogoje, jiems pasirodė pernelyg banaliai dėstoma, pagaliau, jie įsivaizdavo gerai pažįstą Mokytoją, kurį matė nuo mažens, ir Jis nebuvo panašus į kitus pranašus. Jo rankos buvo sugrubusios ir ant kelių buvo nuospaudos, susidariusios nuo ilgų pokalbio valandų klūpomis su dangiškuoju Tėvu. Juk visi manome, kad tikrieji pranašai turi būti labiau charizmatiški, labiau asketiški ir drauge prabylantys taip, kad ištirpdytų klausytojų širdžių ledą, išlaisvintų sielą nuo slegiančio jungo, tuo tarpu jie pamatė nuo seno pažįstamą žmogų…

Iš tiesų, tenka tik stebėtis, kad Jėzus savo Gerąją Naujieną atėjo skelbti paprasto žmogaus pavidalu ir pagaliau tą skelbimą patikėjo silpniems žmonėms. Sunku suvokti Dievo planus: kodėl Jis rizikavo patikėti savo žinią tokiems silpniems ir ribotiems liudininkams, kokie buvo pasirinktieji apaštalai?

Vertinant žmogišku požiūriu, ko gero būtų galėjęs būti koks nors veiksmingesnis metodas, kaip antai: Dievo atėjimas į žmonių tarpą kitokiu būdu, slaptingas Jo galybės pasireiškimas visuomenėje, kuomet natūraliai kiekvienas žmogus būtų linkęs priimti Evangeliją ir jos laikytis…

Atrodytų viskas tuomet būtų tvarkoje…

Tačiau, gerai pažindamas žmogų, Jėzus savo Evangelijos skelbėjais pasirinko žmones, kad jie žmogišku būdu realizuotų patį skelbimą.

Evangelistas Morkus išdėsto Jėzaus nurodymus mokiniams, kaip šie turi skelbti Gerąją Naujieną. Jis liepia apaštalams keliauti po du ir skelbti Dievo karalystę, nes krikščionybėje negali būti vieniškų klajūnų. Visas skelbimo tikėtinumas yra pagrįstas bendruomene ir tik ten, kur skelbiamas žodis pajėgia suburti bendruomenę, galima kalbėti apie Evangeliją, kuri jau rado savo vietą žmonių širdyse.

Iš tiesų tai nėra lengva suvokti. Kalbėti apie bendruomenę abstrakčiais žodžiais yra gana paprasta, tačiau tuomet, kai tenka gyventi greta įvairių žmonių, gali kilti pagunda viską suvesti į individualų tikėjimo supratimą ir įsivaizduoti, kad vieni patys geriausiai galime atrasti vienybę su Dievu. Jėzus, siųsdamas savo mokinius poromis kviečia mus suvokti esmę, nesustojant tik prie to, kas priimtina ir malonu, bet stengtis pajusti, jog bendruomenės liudijimas gali iš tiesų atverti širdis ir atnešti tikrąjį išlaisvinimą.

Jėzus nori, kad Jo mokiniai suvoktų svarbiausius dalykus: Bažnyčia – tai ne akcinė bendrovė, privalanti prisitaikyti rinkos iššūkiams ir ne prekybos šventomis malonėmis įmonė, bet kuria kaina besistengiant išlaikyti savo valdžią. Bažnyčia - tai drauge esančių ir vienas už kitą jaučiančių atsakomybę žmonių sambūris, visa savo būtimi belaukiantis Prisikėlusiojo sugrįžimo ir todėl kuriantis savyje ir kituose Dievo karalystę.

Iš tiesų apaštalai galėjo pasirodyti esą silpnais skelbėjais, tačiau pasirodė, kad kaip tik tokio skelbimo reikėjo ir tebereikia pasauliui. Pati krikščionybė savyje slepia piktinantį silpnumą, nes krikščionys yra silpni žmonės, tačiau per jų atviras širdis į pasaulį ateina Dievo galybė…

(Mons. Adolfas Grušas)