Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią
netyrosioms dvasioms. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio,
nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių. Ir
mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje
vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes
nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“. Jie iškeliavo, ragino atsiversti,
išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.
(Mk 6, 7-13)
DIDYBĖ SILPNUME
Pradžioje dar kartą norėtųsi
trumpam prisiminti praėjusio sekmadienio Evangelijos pasakojimą apie tai, kaip Jėzaus
nesuprato Jo tėvynainiai Nazarete. Galima manyti, jog viena iš jų nusivylimo priežasčių
buvo ir tai, kad Dievo karalystė, apie kurią kalbėjo Jėzus Nazareto sinagogoje, jiems
pasirodė pernelyg banaliai dėstoma, pagaliau, jie įsivaizdavo gerai pažįstą Mokytoją,
kurį matė nuo mažens, ir Jis nebuvo panašus į kitus pranašus. Jo rankos buvo sugrubusios
ir ant kelių buvo nuospaudos, susidariusios nuo ilgų pokalbio valandų klūpomis su
dangiškuoju Tėvu. Juk visi manome, kad tikrieji pranašai turi būti labiau charizmatiški,
labiau asketiški ir drauge prabylantys taip, kad ištirpdytų klausytojų širdžių ledą,
išlaisvintų sielą nuo slegiančio jungo, tuo tarpu jie pamatė nuo seno pažįstamą žmogų…
Iš
tiesų, tenka tik stebėtis, kad Jėzus savo Gerąją Naujieną atėjo skelbti paprasto žmogaus
pavidalu ir pagaliau tą skelbimą patikėjo silpniems žmonėms. Sunku suvokti Dievo planus:
kodėl Jis rizikavo patikėti savo žinią tokiems silpniems ir ribotiems liudininkams,
kokie buvo pasirinktieji apaštalai?
Vertinant žmogišku požiūriu, ko gero būtų
galėjęs būti koks nors veiksmingesnis metodas, kaip antai: Dievo atėjimas į žmonių
tarpą kitokiu būdu, slaptingas Jo galybės pasireiškimas visuomenėje, kuomet natūraliai
kiekvienas žmogus būtų linkęs priimti Evangeliją ir jos laikytis…
Atrodytų
viskas tuomet būtų tvarkoje…
Tačiau, gerai pažindamas žmogų, Jėzus savo Evangelijos
skelbėjais pasirinko žmones, kad jie žmogišku būdu realizuotų patį skelbimą.
Evangelistas
Morkus išdėsto Jėzaus nurodymus mokiniams, kaip šie turi skelbti Gerąją Naujieną.
Jis liepia apaštalams keliauti po du ir skelbti Dievo karalystę, nes krikščionybėje
negali būti vieniškų klajūnų. Visas skelbimo tikėtinumas yra pagrįstas bendruomene
ir tik ten, kur skelbiamas žodis pajėgia suburti bendruomenę, galima kalbėti apie
Evangeliją, kuri jau rado savo vietą žmonių širdyse.
Iš tiesų tai nėra lengva
suvokti. Kalbėti apie bendruomenę abstrakčiais žodžiais yra gana paprasta, tačiau
tuomet, kai tenka gyventi greta įvairių žmonių, gali kilti pagunda viską suvesti į
individualų tikėjimo supratimą ir įsivaizduoti, kad vieni patys geriausiai galime
atrasti vienybę su Dievu. Jėzus, siųsdamas savo mokinius poromis kviečia mus suvokti
esmę, nesustojant tik prie to, kas priimtina ir malonu, bet stengtis pajusti, jog
bendruomenės liudijimas gali iš tiesų atverti širdis ir atnešti tikrąjį išlaisvinimą.
Jėzus
nori, kad Jo mokiniai suvoktų svarbiausius dalykus: Bažnyčia – tai ne akcinė bendrovė,
privalanti prisitaikyti rinkos iššūkiams ir ne prekybos šventomis malonėmis įmonė,
bet kuria kaina besistengiant išlaikyti savo valdžią. Bažnyčia - tai drauge esančių
ir vienas už kitą jaučiančių atsakomybę žmonių sambūris, visa savo būtimi belaukiantis
Prisikėlusiojo sugrįžimo ir todėl kuriantis savyje ir kituose Dievo karalystę.
Iš
tiesų apaštalai galėjo pasirodyti esą silpnais skelbėjais, tačiau pasirodė, kad kaip
tik tokio skelbimo reikėjo ir tebereikia pasauliui. Pati krikščionybė savyje slepia
piktinantį silpnumą, nes krikščionys yra silpni žmonės, tačiau per jų atviras širdis
į pasaulį ateina Dievo galybė…