Vatikano leidykla išleido du tomus apie Šventojo Sosto diplomatijos istoriją

Vienas iš būdų stebėti Bažnyčios kelią istorijoje yra sekti jos institucijų evoliuciją ir pergyventus įvykius. Popiežiškųjų atstovybių – nunciatūrų bei apaštalinių delegacijų – istorija yra ypač turtinga ir informatyvi. Popiežiškosios atstovybės, kurios tarpininkauja tarp Bažnyčios ir įvairių valstybių, prisideda prie bažnytinės vienybės, seka ir dalyvauja įvairių tarptautinių institucijų veikloje, dažnai būdavo įvykių centre. Atstovybių tinklas istorijos bėgyje dėl išorinių bei vidinių priežasčių tai augo, tai mažėjo, įgydavo įvairias formas.

Vatikano leidykla išleido dviejų tomų veikalą, kuriame surinkti istorikų darbai tiriantys paskutiniuosius du Šventojo Sosto diplomatijos amžius. Juose apžvelgiama tiek bendra Šventojo Sosto diplomatijos evoliucija, tiek reikšmingiausių paskirų nunciatūrų vaidmuo, pristatomi jose dirbę žmonės.

Popiežiaus atstovų siuntimo tradicija yra labai sena. Žinoma, kad dar 314 metais popiežius Silvestras I siuntė atstovą į dabartinės Prancūzijos teritorijoje esantį Arlio miestą, kur vyko bažnytinis susirinkimas, sprendęs donatistų schizmos reikalus. Ir vėliau popiežiai siųsdavo savo atstovus į ekumeninius susirinkimus tiek vakarinėje, tiek rytinėje Romos imperijos dalyje. Pasiuntiniai būdavo siunčiami laikinai bei su konkrečia užduotimi. Pasiuntinystė kaip stabili institucija susiformuos kur kas vėliau.

Popiežiaus pasiuntinių vaidmuo ir funkcijos keitėsi. Iš pradžių, Bažnyčiai jau išėjus iš pogrindžio ir stengiantis sutvirtinti savo doktriną ir identitetą, jie dažniausiai būdavo teologinių klausimų ekspertai. Baigiantis pirmajam tūkstantmečiui jie įgijo juridinę funkciją ir galėjo iškelti bylą už prastą bažnytinę administraciją, o kiek vėliau, jau atsiradus popiežiaus valstybei, prie juridinės funkcijos prisidėjo dar ir politinio atstovavimo bei tarpininkavimo funkcija. Nuo XII-XIII amžiaus pasiuntiniai greta diplomatinių uždavinių taipogi rūpinosi mokesčių rinkimu vienoje ar kitoje šalyje.

Tik nuo XVI amžiaus pradžios, palengva formuojantis modernioms valstybėms, atsiranda atstovybės, kurios yra nuolatinės, o ne įsteigtos ar pasiųstos su kokia nors konkrečia užduotimi. Pirmoji tokia atstovybė buvo įsteigta Venecijos valstybėje, o netrukus įsteigiamos kitos atstovybės Madride, Lisabonoje, Vienoje, Neapolyje, Briuselyje. Antroje XVI amžiaus pusėje Popiežiškoji atstovybė buvo įsteigta Varšuvoje. XVII amžiaus pirmoje pusėje visas žinomas pasaulis buvo padalintas į administracines teritorijas, kuriomis rūpinosi konkrečios atstovybės.

Popiežiaus pasiuntinys imtas vadinti „nuncijumi“ nuo lotyniškų žodžių „nuntius“ ir „noventius“. Tai yra „tas, kuris atneša žinią“. O nuncijaus darbo biuras – nunciatūra. Po 1815 metų Vienos kongreso nuncijai buvo pripažinti lygūs kitiems tarptautinio diplomatų korpuso nariams.

XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiuje nunciatūrų tinklas ženkliai padidėjo, toks poreikis iškilo atsiradus visai eilei naujų valstybių. Iš pradžių nepriklausomybę iškovojo visa eilė kraštų Lotynų Amerikoje, po I Pasaulinio karo žlugus Otomanų, Rusijos ir Austrų-Vengrų imperijoms vietoj jų atsirado daug nacionalinių valstybių pačioje Europoje, tarp jų ir Lietuva, su kuria Šventasis Sostas užmezgė formalius santykius 1922 metais. Dar vėliau, baigiantis kolonializmo erai, atsirado daug naujų valstybių Afrikos žemyne. Nuo 1970 metų yra skiriamas Apaštališkasis nuncijus prie Europos Sąjungos. 1870 metais Šventasis Sostas tūrėjo 16 nunciatūrų, 1963 jų skaičius padidėjo iki 46, o 2005 – iki 174. Prie pastarojo skaičiaus reikia pridėti dar diplomatinius santykius su Maltos Ordinu. Šiandien taipogi yra 15 Apaštalinių nunciatūrų prie įvairių tarptautinių institucijų. Tad šiandien Šventasis Sostas turi vieną iš didžiausių pasaulyje diplomatinių santykių tinklą. Beje, bendras nunciatūrų personalo skaičius nėra didelis – tik apie 250 žmonių. Jis būtų per mažas, jei atstovybėms nepadėtų vietinės Bažnyčios. Vatikane, tuo tarpu, valstybės sekretoriato santykių su valstybėmis sekcijoje dirba dar apie 50 žmonių.

Šiandieninė Šventojo Sosto diplomatija visų pirma rūpinasi katalikų Bažnyčios juridiniu statusu vienoje ar kitoje valstybėje, konkordatais tarp Bažnyčios ir valstybės, vietinės Bažnyčios vidiniais reikalais. Tačiau ji taip pat teikia didelį dėmesį pagarbos žmogaus teisių situacijai valstybėje, nusiginklavimui ir taikai, ekumeniniam ir tarpreliginiam dialogui, kultūrinio paveldo bei mokslo progreso klausimams. (rk)