Paskelbta 2007 metų Pasaulinės taikos dienos tema

Ketvirtadienį paskelbta popiežiaus Benedikto XVI pasirinkta būsimos 40 Pasaulinės taikos dienos tema – „Žmogaus asmuo: taikos širdis“. Ji bus tradiciškai švenčiama sausio 1 dieną.

Šventasis Tėvas tokią temą pasirinko norėdamas išreikšti įsitikinimą, jog žmogaus asmens orumo pripažinimas ir gerbimas yra būtina taikos sąlyga.

Krikščioniškoje antropologijoje kiekvienas žmogus turi būti gerbiamas. Žmogaus asmens orumas glūdi jo panašume į Dievą. Pradžios knygoje Dievas sako: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1,26). Šis kiekviename žmoguje įspaustas dieviškas pradas yra meilės artimui ir pačiam Dievui pamatas. Jis taip pat yra bendro žmonijos likimo ženklas.

2007 metų Pasaulinės taikos dienos tema susišaukia su 1948 metų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, vieno iš iškiliausio ir reikšmingiausio praėjusio amžiaus dokumento, preambule, kurioje rašoma: „(...) visiems žmonių giminės nariams būdingo orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas; (...) žmogaus teisių visiškas nepaisymas ir niekinimas pastūmėjo vykdyti barbariškus aktus, piktinančius žmonijos sąžinę“.

Tad popiežiaus Benedikto pasirinkta tema nėra nauja, bet greičiau primenanti pamatinį taikaus ir harmoningo žmonių sugyvenimo principą.

Šioje laidoje taip pat norime priminti kokia yra Pasaulinės taikos dienos prasmė, kodėl ji buvo įsteigta?

Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiama, jog pats kilniausias žmogaus siekimas yra „sukūrimas pasaulio, kuriame žmonės turės žodžio ir įsitikinimų laisvę ir bus išlaisvinti iš baimės ir skurdo pančių“. Nors tokios teisingos tvarkos kūrimas ir palaikymas pasaulyje yra ne Bažnyčios, o politikos uždavinys, tačiau Bažnyčia, vykdydama artimo meilės pareigą, pagal išgales prisideda prie šio tikslo įgyvendinimo, gerbdama ir nepažeisdama politikos autonomijos, pažymima popiežiaus Benedikto XVI enciklikoje. Ši perspektyva išreikšta ir popiežiaus Pauliaus VI, 1967 metų gruodžio 8 dieną įsteigusio Pasaulinę taikos dieną, pirmajame šiai dienai skirtame laiške.

Pačiame šaltojo karo įkarštyje Paulius VI rašo: „Norėtume, kad šios dienos minėjimas pirmąją kalendorinę metų dieną būtų it palinkėjimas, kad taika valdytų ateities istoriją“. Anot popiežiaus, Pasaulinės taikos dienos minėjimas nenori tapti tik religiniu, katalikišku įvykiu, nors krikščionys ypač turi būti taikdariais (Mt 5,9). Priešingai, šis pasiūlymas yra skirtas visiems taikos draugams, kviečiant kiekvieną savais būdais prisidėti ne tik prie taikos išaukštinimo, bet ir prie jos įgyvendinimo, apginant taiką nuo pavojų. Paulius VI įvardina savo laikmečio pavojus taikai – tai egoizmas tautų santykiuose, prievartos laipsnis kai kuriuose kraštuose, beprotiškos ginklavimosi varžybos ir branduolinių ginklų kūrimas, nuostata, jog tarptautinės problemos negali būti išspręstos racionaliai, teisės ir teisingumo dėka.

Savo ruožtu, enciklikoje „Deus caritas est“ popiežius Benediktas XVI išreiškė nerimą dėl įvairių šiandieninių pavojų žmogaus orumui. Anot jo, tai įvairios ideologijos, kurios formuoja egoistinę progreso ir gerbūvio viziją, atitinkamą mentalitetą ir gyvenimo būdą. Taipogi tai toks mokslo ir technologijų, ypač biomedicinos, pritaikymas, kuris instrumentalizuoja žmogaus asmenį, traktuoja jį tik kaip tyrimų medžiagą. (rk)