Šeštadienį ir sekmadienį popiežius dalyvavo Valensijoje vykusiame pasaulio šeimų susitikime.

Sekmadienį po pietų popiežius Benediktas XVI grįžo iš trumpos, tik apie pusantros paros turkusios kelionės į Valensiją, kur dalyvavo tame mieste šiomis dienomis vykusiuose Penktojo pasaulio šeimų susitikimo baigiamuosiuose renginiuose.

Savo kelionės pirmosios dienos, šeštadienio, pirmąją dalį skyręs oficialiems susitikimams ir protokoliniams vizitams, vakare Šv. Tėvas dalyvavo didžiajame pasaulinį susitikimą užbaigiančiame šeimų liudijimų ir maldos budėjime, kuris vyko neseniai pastatytame didžiuliame Meno ir mokslo centre.

*

Jaučiu didelį džiaugsmą dalyvaudamas šiame maldos susitikime, kuriame yra švenčiama dieviška šeimos dovana, - šiais žodžiais šeštadienio vakaro susitikime su šeimomis moderniuose Valencijos Menų ir mokslų rūmuose savo kalbą pradėjo popiežius Benediktas XVI.

Suvienyti to paties tikėjimo į Kristų, susirinkome čia iš viso pasaulio kaip bendruomenė, kuri dėkoja ir džiaugsmingai liudija, jog žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą tam, kad mylėtų; kad žmogus save pilnai realizuoja tiktai save nuoširdžiai duodamas kitiems.

Šeima yra ta privilegijuota vieta, - tęsė Šventasis Tėvas, - kurioje kiekvienas asmuo išmoksta mylėti ir būti mylimas. Dievas, kuris yra Meilė, iš meilės sukūrė žmogų ir pašaukė jį meilei. Sukūręs vyrą ir moterį, pašaukė juos giliai meilės ir gyvenimo bendrystei santuokoje tam, kad nebebūtų du, bet vienas kūnas (Mt 19,16). Tokia yra tiesa, kurią Bažnyčia nenuilstamai skelbia pasaulyje.

Šeima remiasi giliu tarpasmeniniu vyro ir žmonos santykiu, abipusiais jausmais ir savitarpio supratimu. Per santuokos sakramentą Dievas šeimai teikia gausią pagalbą ir kviečia juos šventumui.

Šeimos institucija yra būtinas gėris visoms tautoms, ji yra nepamainomas visuomenės pamatas ir didelis sutuoktinių turtas per visą jų gyvenimą. Šeima yra nepamainomas gėris vaikams, kurie turi būti meilės bei visiško ir dosnaus abipusio atsidavimo vaisius.

Dabartinėje visuomenėje, kurioje lengva pasimesti ir išsibarstyti, ypač miestuose, šeimos negali būti paliktos vienos, izoliuotos. Bažnytinei bendruomenei, parapijoms, šeima besirūpinančioms krikščioniškoms asociacijoms tenka atsakomybė stiprinti ir dvasiškai maitinti šeimas, ypač išbandymų ir sunkumų momentais.

Perduoti tikėjimą ir meilę Viešpačiui yra tėvų atsakomybė, padedant įvairioms institucijoms – parapijai, mokyklai, katalikiškoms organizacijoms. Šia prasme šeima vadinama „namų bažnyčia“. Savo ruožtu ir Bažnyčia lyginama su šeima, nes ji yra Dievo vaikų bendrija. Bažnyčia taipogi yra Motina. Motinos išmoko savo vaikus kalbėti, taigi, suprasti ir kažką išreikšti. Kalba, kurią išmoko Bažnyčia yra tikėjimo kalba.

Šeima yra gyvybės užgimimo ir globos vieta. Sutuoktinių „taip“ vienas kitam nebūtų pilnas, jei tuo pat metu nebūtų „taip“ ir vaikams, pagimdytiems ar įvaikintiems.

Šis susitikimas suteikia progą dar kartą skelbti šeimos, paremtos santuoka ir atviros gyvybės dovanai, vertingumą ir atmesti žmogaus santykius banalizuojantį, jų vertę ir grožį naikinantį hedonizmą. Santuoka netrukdo vyrui ir moteriai patirti pilną jų meilės džiaugsmą, bet, priešingai, jį sustiprina, ištyrina, daro jį brandžiu ir ilgalaikiu. Todėl kviečiu valdžios žmones ir įstatymų kūrėjus, - kalbėjo popiežius, - dar kartą apmąstyti visokeriopą šeimos teikiamą gėrį sutuoktiniams ir visuomenei. Juk įstatymų tikslas turi būti integralus žmogaus gėris, jo lūkesčiai ir poreikiai.

Šiandien taip pat trokštu kreiptis į senelius, - baigdamas kalbą sakė popiežius Benediktas. Seneliai yra šeimos atmintis ir turtas, jie gali būti ir dažnai yra švelnumo bei jautrumo garantai. Dėl jokių priežasčių jie negali būti atplėšti nuo šeimos. Jie yra turtas, ypač liudydami tikėjimą besiartinant mirčiai, kurio negalime atimti iš jaunųjų kartų.

*

Tarp vakaro budėjime girdėtų pasaulio šeimų pasisakymų, skambėjo buvo taip pat ir iš Lietuvos atvykusios šeimos liudijimas:

*

Į tą patį Valensijos Meno ir mokslo centrą, kuriame vyko vakaro budėjimas, popiežius grįžo ir sekmadienio rytą. Dalyvaujant daugiau kaip milijonui žmonių, Benediktas XVI aukojo Penktojo pasaulio šeimų susitikimo uždarymo Mišias.

Nė vienas žmogus pats sau nesuteikė gyvybės ir nė vienas pats iš savęs neišmoko pirmųjų gyvenimo tiesų,- kalbėjo popiežius. Visi gyvybę gavome iš kitų, visi iš kitų gavome gyvenimo tiesų pagrindus ir visi esame pašaukti siekti tobulumo palaikydami meilės bendrystę su kitais žmonėmis. Šeima, sudaryta ant neiardomos vyro ir moters santuokos pagrindo, yra ta bendrystės erdvė, kurioje žmogus gimsta, gali augti ir visapusiškai bręsti. Kai gimsta vaikas, ryšio su savo tėvais dėka, jis įsijungia į gilias šaknis turinčią šeimyninę tradiciją. Kartu su gyvybės dovana jis gauna ir patirties palikimą. Tėvai turi teisę ir pareigą perduoti tą pavaldą savo vaikams: padėti jiems susipažinti su savąja tapatybe, įvesti juos į visuomenės gyvenimą, išmokyti atsakingai naudotis savo laisve, mokyti mylėti ir priimti kitų meilę, o visų pirma – supažindinti su Dievu. Vaikų žmogiška branda ir augimas priklauso nuo to kiek jie įsisavina auklėjimu jiems perduodamą palikimą ir pasidaro sintezę iš to kas jiems perduodama ir to ką ilgainiui patys išmoksta.

Kiekvieno žmogaus kilmėje, kiekvienoje žmogiškoje tėvystėje ir motinystėje slypi Dievas. Dėl to tėvai privalo priimti kiekvieną gimstantį kūdikį ne tik kaip savo vaiką, bet taip pat kaip Dievą mylimą vaiką. Dar daugiau – kiekvienos naujos gyvybės pradėjimo, kiekvienos tėvystės ir motinystės, kiekvienos šeimos ištakos glūdi Dieve, kuris yra Tėvas ir Sūnus ir Šventoji Dvasia. Žinoma, mes esame savo tėvų vaikai, tačiau tuo pat metu esame ir Dievo vaikai. Jis mus sukūrė pagal savo paveikslą ir panašumą ir pašaukė būti jo vaikais. Dėl to kiekvieno žmogaus gyvybė yra ne atsitiktinumo ar sutapimo, bet Dievo plano, jo meilės vaisius. Tai mums apreiškė Jėzus, tikras Dievo Sūnus ir tobulas žmogus. Jis žinojo iš kur jis pats buvo kilęs ir iš kur esame kilę mes visi – iš jo ir mūsų visų Tėvo meilės.

Dėl to ir tikėjimas nėra paprastas kultūros palikimas,- kalbėjo popiežius. Tikėjimas – tai nuolat veikianti Dievo malonė, kurią žmogus, būdamas laisvas, gali priimti arba atmesti. Ir nors kiekvienas atsakome patys už save, tačiau tikintys tėvai yra pašaukti duoti įtikinamą savojo tikėjimo ir vilties liudijimą. Tėvai privalo pasirūpinti, kad Dievo kvietimas ir Geroji Kristaus Naujiena pasiektų jų vaikus ir būtų aiškiai ir autentiškai jiems perduota. Ši Dievo dovana, kurią tėvai padeda perduoti vaikams, taip pat ir vėliau turi būti išmintingai puoselėjama. Tėvų santuokinės meilės liudijimas, gyvenimas pagal tikėjimą, o taip pat krikščionių bendruomenės parama, turi subrandinti vaikuose jų asmeninį santykį su tikėjimu, kad ir jie tikėjime atrastų gilią savo gyvenimo prasmę ir būtų dėkingi. Šeima perduoda vaikams tikėjimą kuomet tėvai moko savo vaikus melstis ir kartu su jais meldžiasi, kai parengia juos priimti sakramentus ir įvesdina į bažnytinį bendruomeninį gyvenimą, kai visi drauge skaito Šventąjį Raštą, kai iš tikėjimo semiasi šviesos savo gyvenimui ir visi drauge šlovina Dievą, visų Tėvą.

Šiandienėje kultūroje dažnai aukštinama laisvė individo, suprantamo kaip autonomiškas subjektas, tarsi jam tik savęs paties pakaktų ir nereikėtų nei ryšių su kitais žmonėmis, nei atsakomybės prieš kitus žmones. Bandoma visuomenės gyvenimą tvarkyti vadovaujantis tik kintančiais subjektyviais troškimais, visiškai nepaisant objektyvios tiesos, žmogaus asmens orumo, žmogaus teisių ir pareigų. Bažnyčia nepaliauja kartoti, kad žmogaus laisvės pagrindas yra tai, jog mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Dėl to ir krikščioniškas ugdymas yra ugdymas laisvei. Mes darome gera ne kaip vergai, kurie neturi kito pasirinkimo, bet dėl to, kad kiekvienas jaučiame atsakomybę už visą pasaulį, dėl to, kad mylime tiesą ir gėrį, dėl to, kad mylime Dievą ir visus jo kūrinius. Ta meilė, su kuria mūsų tėvai mus priėmė ir lydėjo pirmus mūsų žingsnius šiame pasaulyje yra ženklas ir tąsa tos sakramentinės Dievo meilės, iš kurios mes visi esame kilę. Dievo ir mūsų tėvų meilės patirtis yra tvirtas pagrindas, kuriuo remiasi mūsų branda ir mūsų asmeninio tobulėjimo kelias. Kad šitas kelias be kliūčių vestų į žmogišką brandą ir tobulėjimą, Bažnyčia moko vertinti ir saugoti neišardomos vyro ir moters santuokos instituciją. Saugoti ir ginti santuoką ir jos tvirtumą – tai vienas svarbiausių dalykų, kuriais galime prisidėti prie bendro gėrio ir tikrosios žmogaus bei visuomenės pažangos kūrimo. Tvirta šeima – tai pat tvirčiausia žmonių orumo, laisvės ir lygybės garantija.

Mišioms pasibaigus, kartu su beveik pusantro milijono jose dalyvavusių maldininkų popiežius kalbėjo vidudienio „Viešpaties Angelo“ maldą ir šia proga keliomis kalbomis trumpai pasveikino sekmadienio Mišiomis pasibaigusiame Penktajame pasaulio šeimų susitikime dalyvavusius maldininkus.

*

Maždaug pusė valandos po vidudienio Valensijos oro uoste prasidėjo atsisveikinimo ceremonija, o 14.55 valandą iš Ispanijos parskridęs popiežiaus lėktuvas nutūpė Romos Ciampino oro uoste.