Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti
sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas
per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis
ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys
negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo. O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas
nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“. Ir jis
ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas
ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.
(Mk 6, 1-6).
PAKELIUI IŠ NAZARETO
Pasakojimas
apie tariamą Jėzaus nesėkmę Nazarete, kuomet gimtojo miesto gyventojai nepriėmė Išganytojo,
nesiklausė Jo skelbiamos Gerosios Naujienos, o vien tik reikalavo stebuklų, kuriuos
šis darė kituose Palestinos miestuose, ne vieną pamaldžią sielą piktina ir skatina
smerkti nesupratingus Jėzaus tėvynainius, tuo pačiu demonstruojant užuojautą Jėzui.
Vis
tiktai Išganytojas neveltui pasirinko kelionę šios žemės keliais, neveltui prisiėmė
žmogišką prigimtį… Jis savo gyvenimu parodė ir tai, kas įvyksta kiekvieno žmogaus
gyvenime.
Noriu pasakyti, jog Nazareto incidentas gali pasitaikyti kiekvienam
iš mūsų…
Dar daugiau: tokių įvykių nereikia laikyti ypatingais, nes visa tai
yra normalu, tik reikia sugebėti juose įžvelgti gilesnę prasmę.
Ne kartą pasitaiko,
jog atsimušame į tvirtai užvertas duris ten, kur tikėjomės jas rasią plačiai atlapotas…
Ten,
kur laukėme padrąsinimo, užuojautos, susiduriame su abejingumu arba net aiškiu priešiškumu…
Tikėjomės
broliškos paramos, o atsimušame į nepasitikėjimą ir išskaičiavimus…
Tokioje
situacijoje buvo atsidūręs Jėzus Nazarete, į panašias situacijas patenkame visi, todėl
galime ramiai pasvarstyti, kokia išeitis šiuo atveju būtų pati tinkamiausia.
Viena
tikra: tokiais atvejais nieko nepadės verkšlenimas ir aikčiojimai. Nėra jokios prasmės
graužti save, nuolat kartojant nenaudingą klausimą: “kodėl” ir dar labiau liūdinti
širdį, tvirtinant: “tai neteisinga”.
Taip, tai neteisinga, ypač vertinant žmogiško
teisingumo matais, tačiau galima sakyti, jog toks elgesys gali būti ir geru ženklu
ateičiai.
Tai neabejotinas ženklas, jog mūsų gyvenimas krypsta į gera.
Kai
kurių asmenų nesupratingumas, bukumas ir menkadvasiškumas visų prima mums patiems
leidžia susivokti situacijoje, leidžia įtarti, jog nesėkmė mums, atrodytų, artimoje
aplinkoje užtikrina sėkmę kitur.
Tai nėra sėkmės kaina, bet kur kas daugiau:
Dievo balsas, prabylantis į mus ir patikinantis, jog tai, ko siekiame, yra tikra ir
naudinga.
Kartais reikia ir padėkoti”saviesiems”, atsisakantiems mus suprasti,
nes tuo pačiu jie tarsi duoda galimybę žengti toliau.
Jei Jėzus būtų pasilikęs
Nazarete, kaip to pageidavo vietos gyventojai ir garsinęs gimtąjį miestelį daromais
stebuklais, galbūt, tai būtų atrodę ir labai gražiai, vertinant patriotiškumo požiūriu,
tačiau, be jokios abejonės, būtų nukentėję tolimesni kraštai.
Panašiai atsitinka
ir ne vienam iš mūsų.
Kaip tik todėl yra nenaudingi verkšlenimai ir išgyvenimai,
atsidūrus prieš užtrenktas duris. Reikia tik apsigręžti ir pažvelgti į pasaulį, kuris
laukia mūsų: mūsų tikėjimo, meilės, nuoširdumo, kuriam reikia mūsų rankų ir žodžių,
į žmones, kuriuose mes atrasime ir save.
Gyvenimas yra pernelyg trumpas, kad
galėtume visą laiką graužtis ir galvoti vien apie tai, kas buvo bloga. Reikia išdrįsti
eiti pas tuos žmones, kurių dar nepažįstame, tačiau kurie laukia mūsų, su kuriais
įmanoma švęsti jų sugrįžimą pas Dievą… drauge su mumis.
Ir niekuomet nereikia
galvoti, jog tokie susitikimai – tai kompensacija už Nazareto priešiškumą.
Nazarete
niekas niekam nebuvo priešiškas.
Tie žmonės tik nesugebėjo rimtai pažvelgti
į mus. Tik tiek…
O, galbūt, tada mes dar ir nebuvome verti, kad mūsų reiktų
rimtai klausytis?…