Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė
jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs
jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant
jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia
ir jį spauste spaudė.
Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti
kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo,
ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė
pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu
paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto
kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo
jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai
jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: 'Kas mane palietė?'“
Bet
Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi
ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo
visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk
išgijusi iš savo ligos“.
Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo
žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos
žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido
eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo
namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis
tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Žmonės tik juokėsi
iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus
ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talitá
kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė
ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai
įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti. (Mk 5, 21-43)
* Šiandien
Evangelija pasakoja ne tiek apie konkrečius stebuklus, bet apie žmogaus tikėjimą.
Kristus aiškiai pasakė, kad tikras tikėjimas daro stebuklus, tačiau mes dažnai tokio
veikimo save gyvenime nepastebime, todėl natūraliai kyla klausimas, kad, galbūt, mūsų
tikėjimas nėra toks, kokio tikisi Dievas.
Tad verta pamėginti šiek – tiek
įsigilinti į šios dienos Evangelijoje aprašytus įvykius, kad geriau suvoktume, kokiu
keliu derėtų eiti ir mums.
Atkreipkime dėmesį, kad abu pagrindiniai veikėjai
– tiek sinagogos vyresnysis, tiek kraujoplūdžiu serganti moteris – elgiasi visiškai
ne taip, kaip jiems diktuotų to meto žydų tradicijos.
Jairas, be abejo,
yra visuomenės viršūnėje. Jis – vienas iš sinagogos vyresniųjų ir jam, tikriausiai,
teko nugalėti nemenką savo kolegų pasipriešinimą, kai nutarė kreiptis į Jėzų – Mokytoją,
kuriam žydų elitas rodė panieką, sumišusią su nerimu. Jų akyse Jėzus buvo maištininkas,
šventų įstatymų laužytojas ir kiekvienas, ryžęsis sekti Juo, rizikavo būti pasmerktas
ir pašalintas iš bendruomenės.
Vadovaujantis sveiku protu, žinia apie mergaitės
mirtį pasiekė Jairą dar labai tinkamu momentu. Jis tebeturėjo visas galimybes atsisakyti
savo užmačios ir prisiderinti prie savo kolegų pažiūrų, tačiau verčiau ryžosi sutrukdyti
Mokytoją netgi tada, kai susidūrė su mirtimi.
Panašiai buvo ir su moterimi.
Iki tol ji buvo tarsi įkaitė savo giminių ir gydytojų rankose. Jie stengėsi jai padėti,
tačiau drauge nė kiek ne mažiau sėkmingai traukė iš jos pinigus. Evangelistas pastebi,
kad ji ėjo vis blogyn ir blogyn. Galiausiai ji pati imasi atsakomybės už savo likimą
ir eina pas Jėzų.
Vis tiktai reikia pripažinti, kad Jėzus mėgsta žmones,
nebijančius atsakyti už savo žingsnius, drąsiai einančius ten, kur juos šaukia širdis.
Štai
kur pagrindinė tvirto tikėjimo paslaptis: jame visuomet yra kažkas tokio, kas susiję
su prieštaravimu susiklosčiusioms pažiūroms, žmonių interesams, mąstymo būdui, sugebėjimui
prisitaikyti.
Tikėjimas prasideda nuo sugebėjimo kitaip pažvelgti į situaciją,
mokėjimo atsiplėšti nuo minios, atsisakyti to, kas, rodos, buvo taip patogu, pamiršti
savąją veidmainystę, taisykles ir tradicijas.
Jei Jairas ir moteris būtų
pabijoję atsisakyti tradicijų ir nuostatų, vieno būtų laukęs pasirengimas dukters
laidotuvėms, o kitos – galutinis išsekimas ir mirtis.
Tačiau Dievas niekuomet
netrokšta mirties ir nelaimių.
Nebijok, vien tikėk,- drąsina Jėzus sinagogos
vyresnįjį. Tai reiškia: tik negrįžk atgal, nesileisk praryjamas baimės, neišsigąsk
kitų nepritarimo, nes šią akimirką jokia žmogiška išmintis padėti negali.
Moteriai
gi Jėzus sako: Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Šie žodžiai turi dar vieną prasmę: radai
mane, nes sugebėjai išsivaduoti iš kitų, pamėginai rasti ir kitokį vaistą, negu kad
siūlo visi, radai savyje drąsos ištrūkti iš slegiančios ir į nelaimę vedančios priespaudos.
Mums
dažniausiai kaip tik ir trūksta tokios drąsos. Drąsos patikėti Dievo žodžiu, sugebėjimo
įžvelgti jame ne vien tik moralinius įpareigojimus, kurių paprastai labai nesunku
išvengti, pasiteisinus objektyviais ir subjektyviais sunkumais, bet visų pirma – patį
Dievą, kuris yra pažadėjęs pasilikti drauge su mumis ir pagelbėti gyvenimo kelyje.
(mons. Adolfas Grušas)