XII EILINIS SEKMADIENIS

Tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“ (Mk 4, 35-41)

KAI DIEVAS MIEGA


Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės…


Šis miegančio Jėzaus vaizdas yra labai iškalbingas, žvelgiant į tikinčiųjų bendruomenės – Bažnyčios - ir atskirų jos narių gyvenimą, jų elgesį, susidūrus su sunkumais bei pavojais.


Šia proga būtų ne pro šalį prisiminti visus žmogiškus apsimetinėjimus. Žmonės iškilmingai deklaruoja, jog pasitiki Viešpaties pagalba, tačiau, pradėdami kokią nors veiklą, visų pirma pasirūpina draudimu, kad išvengtų bet kokios rizikos. Leisdamiesi kelionėn atidžiai klausomės oro prognozės, norėdami būti tikri, kad sąlygos atostogoms bus palankios. Žinoma, toks rūpestis nėra blogas, tačiau kur kas blogiau, kad tokiu atveju visiškai dingsta dvasinis lygmuo, nustelbtas kolosalių žmogiškų pastangų. Visa tai panašu į paradoksalią situaciją, tarsi žmonės, leisdamiesi kelionėn jūra, žmonės prikrautų tiek gelbėjimosi priemonių, kad jų svoris nuskandintų patį laivą.. Tokiais atvejais belieka tik kalbėti apie sunaikintą, sumenkusį tikėjimą. Žmonės kažkodėl galvoja, kad Jėzus vis dar tebemiega.


Reiktų pastebėti, kad Bažnyčioje kartais mėgstama kalbėti apie ateities iššūkius, svarbias užduotis, keliamas tikinčiųjų bendruomenei, tačiau paprastai krikščionys nesiryžta leistis į tolimą kelią, būdami labiau linkę irstytis pakrantėmis, kad spėtų iššokti ant kranto, vos nedideliam vėjeliui sujudinus jūros bangas. Kur jau tokiu atveju bekalbėti apie tikėjimo pergalę!…


Miegančio Kristaus vaizdas skatina prisiminti ir tuos atvejus, kuomet Bažnyčia garsiai šaukė apie nelaimes bei katastrofas ir meldėsi, rengdama permaldavimo pamaldas, taip ir nesugebėdama suvokti, kad tie neramumai ir juos sekusios netektys buvo Apvaizdos siųstas išvadavimas ir tikrasis stebuklas buvo netrukdyti tokiam išlaisvinimui.


Lygiai taip pat būdavo, kad tuomet, kai Bažnyčia švęsdavo pergalę, organizuodavo šventes ir iškilmingas procesijas, nesuprasdama, kad kaip tik tą akimirką reikėjo žadinti Viešpatį, kuris galėtų išvaduoti savuosius iš to pavojaus į kurį jie yra patekę, atvertų paauksuotų narvų, į kuriuos save buvo uždarę patys tikintieji, duris, atkreiptų dėmesį, jog kai kurių asmenų rodoma pagarba yra apgaulinga ir atitolina Bažnyčią nuo jos tikslo.


O galiausiai reiktų prisiminti, jog ir mes patys dažnai žadiname Viešpatį, kai to visiškai nereikia, ir nepadarome to, kuomet be Viešpaties apskritai nieko nepajėgtume padaryti, tačiau užsispyrusiai pasitikime tik savo jėgomis. Keliame paniką tuomet, kai ateina metas rengti šventę ir snaudžiame, kai laikas skambinti pavojaus varpais.


Svarbiausia, reiktų įsisąmoninti, jog dažnai tikėjime kaip tik tie, kurie laiko save pačiais uoliausiais, labiausiai besirūpinančiais ateitimi, patyrusiais vadais yra tik trumparegiai ir apsnūdę vairininkai, ir tik Jis, mūsų Viešpats, kuris, atrodytų, miega, Vienintelis iš tiesų budi. Jis vienintelis gali Bažnyčią atvesti į pergalės krantą. Reikia labai nedaug: tik pasitikėti Juo ir leisti Jam veikti mūsų gyvenime. (mons. Adolfas Grušas)