Popiežiaus homilija Devintinių Mišių metu

Ketvirtadienio vakarą popiežius Benediktas XVI vadovavo Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmei – Devintinėms: aukojo Mišias aikštėje priešais Romos vyskupijos katedrą - Laterano Šv. Jono baziliką, o po Mišių vadovavo eucharistinei procesijai senąja Merulana gatve iki Švenčiausiosios Mergelės Marijos Didžiosios bazilikos. Šioje laidoje grįždami prie ketvirtadienio vakaro iškilmės, pateikiame Šv. Tėvo homilijos santrauką.

Imkite ir valgykite – tai mano kūnas; imkite ir gerkite – tai mano kraujas. Šiuose žodžiuose telpa visa Dievo su žmogumi istorija. Tai neišsemiami žodžiai,- sakė popiežius,- kurių tik kai kuriuose aspektus norčiau su jumis dabar apmąstyti, visų pirma, Jėzaus pasirinktus savo buvimo su žmonėmis pavidalus – duoną ir vyną.

Ostija – tai pati paprasčiausia duonos rūšis, pagaminta tik iš miltų ir vandens. Tai vargšų maistas, kuriems pirmiesiems Viešpats dovanoja savo artumą. Malda, kuria Bažnyčia liturgijoje duoda žmonėms šią duoną, vadina ją žemės ir žmogaus darbo vaisiumi. Tai žemę dirbančio žmogaus kasdieniai rūpesčiai, tai ir sėja ir pjūtis, tai galiausiai ir duonos kepimas. Tačiau duona tai ne tik mūsų produktas, ne vien mūsų pačių pagamintas dalykas, bet taip pat žemės vaisius, vadinasi, duona tai ir dovana. Žemė juk duoda derlių ne dėl mūsų nuopelnų, o dėl to, kad Kūrėjas ją padarė vaisingą. Duona tuo pat metu yra ir dangaus vaisius, nes juk, kad žemė duotų vaisių, reikia ir saulės, ir lietaus, reikia įvairių nuo žmogaus nepriklausomų veiksnių sinergijos. Duona gaminama iš miltų ir vandens, o juk vandenį irgi ne žmogus sukūrė. Ypač šiais laikais,- kalbėjo popiežius,- kai vandens stokos problema vis labiau juntama globaliniu mastu, mes vis labiau suprantame šios Dievo dovanos kainą ir tuo pačiu žmonių bejėgiškumą patiems pasirūpinti vandeniu.

Kai žiūrime į Ostiją, į šitą vargšų duoną, matome joje visos kūrinijos – dangaus, žemės ir žmogaus darbo sintezę. Tai sąveika tų jėgų, kurių dėka mūsų planetoje įmanoma gyvybė ir žmogaus egzistavimas. Kartu imame suprasti, kodėl šitą duonos paplotėlį Viešpats pasirinko savo buvimo ženklu.

Toliau savo homilijoje popiežius palietė dar vieną duonos ženklo aspektą. Evangelistas Jonas, aprašydamas Verbų sekmadienio įvykius Jeruzalėje, mini jaunus piligrimus graikus, kurie norėjo susitikti su Jėzumi. Tąkart Jėzus ištarė šiuos žodžius: Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir nemirs, jis pasiliks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių. Duonoje, iškeptoje iš maltų grūdų, slypi Kančios simbolis. Miltai, sumalti grūdai, kalba apie grūdų mirtį ir prisikėlimą naujam gyvenimui. Viduržemio jūros kultūrose jau daug šimtmečių prieš Kristų šituo grūdų simboliu rėmėsi mitai apie mirštančias ir priskeliančias dievybes. Atsinaujinančios ir besikeičiančios gamtos dėsniuose buvo įžvelgiamas pažadas įveikti kančios ir mirties neišvengiamybę. Šiais mitais žmogaus siela stiebėsi link to Dievo, kuris tapęs žmogumi nusižemino iki kryžiaus mirties ir visiems laimėjo amžiną gyvenimą.

Ankstyvoji Bažnyčia duonos ženkle įžvelgė dar vieną simbolį. Buvo nuimtas kviečių derlius ir daugybė grūdų tapo tos pačios duonos dalimi. Taip ir Bažnyčia visų žemės pakraščių gyventojus buria į vieną Karalystę. Mes visi, nesvarbu kiek daug mūsų būtų, visi esame ta pati duona ir tas pats Kūnas. Šitaip duonos ženklas tampa vienybės uždaviniu ir viltimi.

Paskutinę homilijos dalį popiežius skyrė eucharistiniam vyno ženklui. Jei duona byloja apie kasdienybę, apie žmogaus piligrimystės žemėje paprastumą, tai vynas yra šventė, į kurios pilnatvę Viešpats mus kviečia laikų pabaigoje ir kurios jau dabar dalinai leidžia ragauti. Tačiau ir vynas, panašiai kaip duona, yra ir kančios simbolis. Ir vynuogės, kad taptų vynu, turi pereiti ilgą apsivalymo ir kaitos procesą.

Devintinių procesijoje sekdami Viešpatį duonos pavidale, meldžiame: Vadovauk mūsų kelionei istorijos keliais! Mokyk Bažnyčią ir jos ganytojus jausti šito keliavimo skonį! Pažvelk į kenčiančią žmoniją, į kūno ir dvasios alkio kamuojamus žmones! Duok duonos žmonių kūnams ir sieloms! Duok darbo! Duok šviesos! Duok jiems save patį! Nuskaistink mus ir padaryk šventus! Padėk mums suprasti, kad tik dalyvaudami tavo kančioje, tik nebijodami kryžiaus galėsime pasiekti gyvenimo pilnatvę. Suvienyk mums visus, sukviesk iš visų žemės pakraščių! Suvienyk Bažnyčią ir nesantaikos draskomą žmoniją! Duok mums savo išganymą!