Švenčiausiosios Trejybės sekmadienio Evangelija ir homilija
Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus.
Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs
Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite
mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios
Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis
per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. (Mt 28, 16-20)
PASLAPTIS
Šiuolaikiniai
krikščionys jaučiasi nesmagiai, susidūrę su Švenčiausiosios Trejybės paslaptimi.
Ko
gero, labiau tiktų sakyti: juos glumina bet kokia paslaptis…
Daugelis paslaptį
suvokia, kaip puolimą prieš proto galias ir laiko tai kažkuo nesuvokiamu, neaiškiu,
savotišku galvosūkiu, kurio niekaip nesugeba išspręsti žmogiškasis protas.
Beveik
niekam neateina į galvą mintis, jog paslaptis – tai realybė, kurios neįmanoma suprasti
ir suvokti betarpiškai ir galutinai, bet kuri, tačiau, kviečia žmogaus protą atvirumui,
kad vis labiau ir labiau įsigilintų į tai, kas iki tol dar yra paslėpta. Taip suvokiant
paslaptį, jos nereiks laikyti prieštaraujančia žmogaus protui. Taip ir tikėjimas nėra
protu nepagrindžiamas patyrimas, bet priešingai: sutinkamos paslaptys skatina pažinimą,
jomis pagrindžiamas vis didesnis savęs, kaip žmogiškos būtybės, išgyvenimas.
Žinoma,
visuomet pasitaiko ir tokių, kurie taip uoliai imasi “atskleidinėti” paslaptis, kad
galiausiai sukelia šypseną. Tikėjimas nėra pagrįstas aiškinimais, o paslapties išgyvenimu,
tačiau kuomet stengiamasi paaiškinti, dėl ko Dievas sukūrė pasaulį, kartais susidaro
įspūdis, jog, kurdamas pasaulį, Jis turėjo vadovautis tokio “mąstytojo” mintimis.
Paslaptis
nėra riba, o atsivėrimas į begalybę.
Mes niekuomet iki galo nesuvoksime Dievo.
Mums niekuomet nepavyks Jo įkalinti mūsų protinėse schemose ir sutalpinti mūsų sukurtose
sąvokose. Galime tik su nuolankumu išpažinti, jog Jis yra aukštesnis už mus, ir mes
privalome nutilti Jo akivaizdoje.
Kita vertus, nuo tokio išpažinimo ir prasideda
gilinimasis į Dievo paslaptis, tačiau ne žodžiais ir protingomis mintimis, bet tyla,
kurioje išgirstamas Dievo balsas. Į tą tylą įeiname be išankstinių nusistatymų, tikėjimo
šviesoje, pasirengę pajusti Dievo Dvasią. Norint suvokti Dievo slėpinių gelmes, pirmiausia
reikalinga malda, kontempliacija, mokėjimas stebėtis.
Deja, mūsų civilizacija
stengiasi sumenkinti paslaptį ir todėl gyvenimas tampa vis proziškesnis, blankus,
suvulgarintas. Netgi patį Dievą žmogus stengiasi paversti savo norų vykdytoju…
Atrodo,
kad viskas maždaug sutvarkyta: kiekvienas daiktas savo vietoje, viskas suregistruota
ir įvardyta, tačiau nepastebima, kad tokiu atveju ir žmogus tampa daiktu tarp daiktų,
milžiniškos mašinos sraigteliu, kuriam priklauso vykdyti savo kasdienines pareigas,
tuo tarpu virš visko viešpatauja milžiniškas kompiuteris, tvarkantis viską ir besinaudojantis
žmonėmis, kaip tam tikru informacijos šaltiniu.
Ši realybė, kurią matome kasdien,
paskatina kai ką tvirtinti, jog ir Dievas yra tik tokia, virš visko viešpataujanti
mašina.
Toks funkcionalumas nužudo jausmus, o gyvenimas tampa vis banalesnis
ir skurdesnis. Paslaptis išnyko, nuolat iš jos juokiantis, niekinant, atmetant, viską
pakeitus matematika ir išskaičiavimais, nesvarbu, ar tai būtų pinigai, ar pelnas ar,
pagaliau, vaikų skaičius šeimoje.
Kaip tik todėl į mūsų gyvenimo centrą reikia
grąžinti paslaptį, nes be jos nebeįmanoma nieko suvokti.
Tik išgyvenant paslaptį
mes galime mėginti suvokti… net ne Dievo gelmes, o pirmiausia savo pačių gyvenimo
prasmę.
Privalome galiausiai leisti prabilti pernelyg ilgai slopintam balsui,
ateinančiam iš Aukštybių tarsi tylus šnibždesys.
Tą šnibždesį, Aukštybių Balsą
Kristus pavadino Šventąja Dvasia.
Hebrajiškai dvasia vadinama “dvelkimu”.
Tai
dvelkimas, kuris moko mus pavadinti Tėvu Dievą Kūrėją.
Tai dvelkimas, kurio
įkvėpti mes drauge su apaštalu išpažįstame: “Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus”.
Tai
dvelkimas, Dvasia, pasakanti man, iš kur atėjau, ir kur einu, drauge žadinantis jausmą,
jog visa ateitis yra kitur.
Tik labai prašau, nesakykite, jog ši paslaptis
atitolina žmogų nuo realaus gyvenimo. Šventasis Augustinas yra pasakęs, kad, nors
ir galėtų susidaryti įspūdis, jog Tėvo įvaizdis reiškia tam tikrą atstumą tarp Dievo
ir žmonių, Sūnus tą atstumą panaikina, o Šventosios Dvasios veikimu Dievas tampa artimesnis
mums labiau, negu mes patys sau.
Iš tiesų Švenčiausioji Trejybė mums atskleidžia
žmogiškos asmenybės gelmes.
Ši paslaptis kalba, kad asmuo gimsta tik iš meilės,
o Trejybė reiškia Meilę. Jei nebūtų Trejybės, nebūtų meilės, o kur nėra meilės, nebėra
nieko.