Argentinos vyskupų konferencija birželio 9 - 13 dienomis surengė „socialinę savaitę“,
skirtą svarbių socialinių temų studijoms. Jos tema yra „Ugdymas darbui – įrankis ateičiai“.
Į socialinę savaitę buvo pakviesta apie 250 dalyvių, atstovaujančių įvairiems sektoriams:
tarp darbininkų dirbantys sielovadininkai, Caritas darbuotojai, profesinių sąjungų
atstovai, parlamentarai, didelių įmonių vadybininkai, darbo kooperatyvų nariai.
Šeštadienį
pranešimą skaitė ir kardinolas Renato Martino, Popiežiškosios teisingumo ir taikos
tarybos pirmininkas. Jis kalbėjo apie darbo humanizmą planetiniu lygiu.
Tam,
kad darbas mūsų planetoje taptų iš tiesų ˛mogiškas, anot kardinolo Martino, reikia
naujo solidarumo tarp dirbančiųjų visame pasaulyje. Tai milžiniškas iššūkis, nes šiandien
pasaulis yra pasidalinęs į tris dalis: į turtingas šalis, į sparčiais ritmais besivystančias
šalis, ypač rytų Azijoje, ir į skurdžias šalis. Šios pasaulio dalys konkuruoja tarpusavyje,
į pasaulinę sceną iškylančios naujos šalys atsineša savo vidinius ir sukelia naujus
prieštaravimus, kuriuos nelengva įveikti. Visa tai, žinoma, neskatina solidarumo.
Kardinolas Martino pabrėžė darbo vertę žmogaus gyvenime. Darbas tai žmogaus
savęs realizavimas, jo kūrybingumo, galimybių, proto išraiška. Šia prasme darbas yra
viena iš žmogaus egzistencijos dimensijų, viena iš kolonų, ant kurios remiasi jo žmogiškumas.
Tačiau
tam tikrose sąlygose darbas praranda savo žmogišką vertę ir nulemia nužmoginimą bei
susvetimėjimą. Prie to ypač prisideda žmogaus darbo dimensiją nuskurdinanti darbo
samprata, pagal kurią darbas yra tik prekė tarp prekių, ir socialinis neteisingumas:
blogai apmokamas darbas, vaikų darbas ar pernelyg didelio darbo krūvio primetimas.
Bet yra ir naujų, subtilesnių iškreiptų žmogiškos darbo dimensijos formų. Kardinolas
Martino čia paminėjo darbą kaip karjerą, kuris ypač paplitęs turtingose šalyse ir
kuris dažnai iš žmogaus atima laiką būtiną kitoms jo dimensijoms pasireikšti, pavyzdžiui
santykiams su žmonėmis ir šeimai. Jei žmogaus gyvenime viską užima darbo veiksmingumas,
tada jis sukeičia vietomis tikslą su priemonėmis ir neišvengiamai išgyvena susvetimėjimą.
Šie klausimai, priminė Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas,
yra išsamiai nagrinėjami katalikų Bažnyčios 2004 metais išleistame socialinės doktrinos
Kompendiume. (rk)