Italijoje vyko vienas III ekumeninės Europos asamblėjos etapas.

Mūsų laidose jau ne kartą buvome kalbėję apie Europos vyskupų konferencijų tarybos ir Europos Bažnyčių konferencijos kartu organizuojamą trečiąjį ekumeninį suvažiavimą. Pirmasis toks suvažiavimas vyko Šveicarijos mieste Bazelyje 1989 metais, antrasis 1997 metais Austrijos mieste Grace, o trečiasis 2006 sausio 24-27 dienomis buvo atidarytas Romoje. Nuo ankstesnių tokių suvažiavimų jis skiriasi tuo, kad susitikimas Romoje buvo tik pirmasis ir paruošiamasis etapas, po kurio seka antrasis. Antrasis etapas apima ištisus 2006 metus, kurių metu bus organizuojami darbiniai nacionaliniai ir regioniniai susitikimai. Ir tik 2007 metų rugsėjį Rumunijos mieste Sibiu bus surengtas baigiamasis susitikimas, kuriame tūrėtų dalyvauti apie 3000 delegatų.

Vienas iš antrojo etapo susitikimų, vykęs Italijos Terni mieste, ką tik baigėsi. Čia buvo susirinkę apie 200 delegatų, atstovaujančių Italijos katalikų, evangelikų ir ortodoksų Bažnyčioms. Tarp pranešėjų buvo Europos vyskupų konferencijų tarybos generalinis sekretorius kunigas Aldo Giordano ir Europos Bažnyčių konferencijos, vienijančios 125 įvairias Europos Bažnyčias ir dešimtis krikščioniškų organizacijų, pirmininkas pastorius Jean Arnold de Clermont.

Susitikimo Terni dėmesio centre buvo dokumento pavadinimu „Ekumeninė chartija – gairės didesniam Bažnyčių Europoje bendradarbiavimui“, pasirašyto daugelio Europos Bažnyčių dar 2001 metais, nagrinėjimas. Ši Ekumeninė chartija aprašo svarbiausius bendrus ekumeninius Bažnyčių uždavinius ir iš to sekančias veikimo gaires. Chartijoje stengiamasi skatinti dialogo ir bendradarbiavimo kultūrą, neketinant jai suteikti dogminio ar juridinio pobūdžio. Joje yra suformuluoti keli principai ekumeninio bendradarbiavimo klausimais, kuriuos Bažnyčioms rekomenduojama pritaikyti savo konkrečiuose kontekstuose. Visų pirma tai regimos vienybės tarp krikščionių ieškojimas. Antra – tai Evangelijos skelbimas kartu. Trečia – pastangų dėjimas vienas kito supratimui ir istorijos bėgyje atsiradusių nuoskaudų peržengimas. Ketvirta – veikimas kartu ir tų pačių moralinių vertybių gynimas. Penkta – bendra malda. Galiausiai šeštasis principas – nuolatinis įsipareigojimas dialogui.

III ekumeninė Europos asamblėja atspindi įvairių Bažnyčių pastangas siekti krikščionių tarpusavio vienybės, kurios nebuvimas yra skaudus jiems patiems, o netikinčiųjų akyse mažina krikščionių skelbiamos Evangelijos tikėtinumą.

Popiežius Benediktas XVI, šių metų sausio gale priėmęs III Europos asamblėjos antrojo etapo atidarymo Romoje dalyvius, taip kalbėjo šia tema: „Krikščionys turi skelbti Evangeliją ir vienybė tarp jų turi tarnauti Evangelijos skelbimo misijai. Reikia siekti vienybės tam, kad Kristaus šviesa būtų regima visiems, kad apšviestų kelią į trečiąjį tūkstantmetį žengiančiai Europai. (…) Ir būtent dabar gyvenantiems krikščionims tenka užduotis padėti Europai įsisąmoninti (krikščioniškas) vertybes. Bet prieš tai jie patys turi tūrėti drąsos tarpusavio susitaikymui ir vienybei. Vienybė nėra tik dalies krikščionių, tik kelių Bažnyčių rūpestis, tai iššūkis visiems. Po geležinės užtvaros tarp Rytų ir Vakarų griuvimo atsirado daug daugiau galimybių tautoms, krikščionims, Bažnyčioms susitikti, keistis patirtimi, tradicijomis bei pažinimu. Krikščionių vienybė turi būti siekiama nuoširdaus ir broliško dialogo, gimdančio pasitikėjimą, peržengiančio baimes ir nusistatymus, keliu“.

Sekantis III ekumeninės Europos asamblėjos etapas vyks Prancūzijos sostinėje Paryžiuje ir bus skirtas misijų Europoje, giliai paženklintos Apšvietos periodui būdingo racionalaus antireligingumo klausimams. (rk)