Vatikane baigėsi tarptautinė konferencija apie korupciją. Baigiamosios išvados
Jau buvome pranešę apie Vatikane birželio pirmosiomis dienomis vykusią tarptautinę
konferenciją, skirtą kovos su korupcija strategijoms, metodams ir politikoms aptarti.
Ją surengė Popiežiškosios taikos ir teisingumo taryba, kuri sukvietė apie 80 žinomų
pasaulinio garso ekspertų, žymių politikų bei tarptautinių organizacijų vadovų, tarp
pranešėjų buvo ir Pasaulio Banko prezidentas Paul Wolfowitz, Transparency International
globalinių programų direktorius Cobus de Swardt. Popiežiaus vardu konferencijos dalyvius
laišku pasveikino Vatikano valstybės sekretorius Angelo Sodano. Pateikiame trumpą
konferencijos išvadų apibendrinimą.
Nagrinėta kovos prieš korupcija tema yra
aktuali, deja, visais laikais ir visiems. Konferencijos atidarymo kalboje kardinolas
Renato Martino, Popiežiškosios taikos ir teisingumo tarybos pirmininkas, pristatė
daug nerimo keliančią situaciją. Anot jo, korupcijos įtaka žmonių ir ištisų tautų
gyvenimui vis didesnė. Ši įtaka, be abejo, yra neigiama, nes ji kenkia bet kurios
ekonominės ir politinės sistemos būtinai prielaidai – teisėtumui. Korupcijos žalingo
poveikio socialiniam ir politiniam asmens bei tautų vystimuisi neišvengiama niekur,
ji vienodai klesti turtingose ir vargingose nacijose, diktatūrose ir demokratijose.
Ypač korupcija yra žalinga demokratinę santvarką turinčioms valstybėms, mat demokratinių
institucijų pamatas yra būtent teisėtumas. Vargu ar reikia pridurti, kad nuo korupcijos
labiausiai nukenčia priklausantys silpniausioms bei skurdžiausioms socialinėms visuomenės
klasėms.
Kova prieš korupcija yra siekiama atkurti ir sustiprinti teisėtumą.
Šioje vietoje kardinolas Martino pabrėžė, jog teisėtumas nesiremia vien bausmės baime,
bet ir vidiniu sąžinės pritarimu įstatymų nustatytoms taisyklėms. Panašiai savo pranešime
vyskupas Giampaolo Crepaldi, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos sekretorius,
taip pat pabrėžė, remdamasis Bažnyčios socialine doktrina, jog teisėtumas, visuomenės
gyvenimas ir moralė yra neatskiriami vienas nuo kito.
Nors konferencijos eigoje
buvo išsamiai nagrinėjamas korupcijos neigiamas poveikis įvairiems viešojo ir privataus
gyvenimo sektoriams – ekonomikai ir politikai tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu
lygiu, socialiniam teisingumui, institucijų geram funkcionavimui, asmens vystimuisi
- daug dėmesio buvo skiriama Bažnyčiai išskirtinai rūpimiems aspektams: viena vertus,
sąveikai tarp korupcijos ir moralės, antra vertus, indėliui, kurį vietinės Bažnyčios
įvairiose šalyse galėtų įnešti kovoje su korupcija.
Uždarymo kalboje kardinolas
Martino apibendrino konferencijos apie kovą prieš korupciją eigoje išsakytas mintis,
sutraukdamas jas į tris iššūkius.
Visų pirma, korupcija yra iššūkis mūsų racionalumui.
Kad sutramdytume korupciją, turime nuolatos studijuoti jos priežastis ir jos pasekmes
besikeičiančiame socialiniame kontekste.
Antra, korupcija yra iššūkis mūsų
gerai valiai dabartinių ir ateities kartų atžvilgiu. Čia kardinolas Martino pabrėžė,
jog globaliu tampančiam pasauliui iškyla globalios korupcijos, galinčios neigiamai
paveikti visos tarptautinės bendruomenės ateitį, pavojus. Jei korupcija yra globalus
fenomenas, tai ir atsakymas turi būti globalus. Kyla konkretus klausimas: kas turi
kovoti prieš korupcija?
Visa tarptautinė bendruomenė turi susivienyti prieš
korupcija, turi koordinuoti savo veiksmus ir atitinkamas politikas. Džiugu, kad jau
yra daug žadančių bendrų nutarimų ir tarptautinių teisinių instrumentų šiais klausimais.
Kovoje su korupcija nepamainomas yra pilietinės visuomenės organizacijų indėlis.
Kitas
konkretus klausimas yra šis: kaip kovoti su korupcija? Kaip minėta, reikia ją ir jos
priežastis gerai pažinti. Turint galvoje korupcijos ryšį su morale, negalima apsiriboti
tik tiesioginiu teisėsaugos institucijų vykdomu persekiojimu, antikorupcinių įstatymų
leidyba, bet taipogi reikia skirti didelį dėmesį teisėtumo kultūros ugdymui. Reikia
žmonėms kalbėti apie korupcijos nešamą blogį, juose reikia ugdyti solidarumą ir teisingumą.
Trečia,
korupcija yra iššūkis Bažnyčiai. Bažnyčia turi ir nori prisidėti prie kovos prieš
korupcija, sakė kardinolas Martino. Pats konferencijos surengimo faktas, kaip ir ankstesni
dažni žemesnio lygio susitikimai, tai liudija. Korupcija iš principo prieštarauja
krikščioniškai sąžinei. Ji prieštarauja daugeliui Bažnyčios socialinės doktrinos principų:
bendro gėrio sampratai, subsidiarumo ir solidarumo principams. Tarp kitų aspektų,
ypač smerktinas yra tas, kad korupcija yra apmokama silpniausių ir skurdžiausių sąskaita.
Nors
korupcija negali būti įveikta tik Bažnyčios pastangomis, nors galbūt ji niekada ir
nebus iki galo įveikta, bet Bažnyčia, pasak kardinolo Martino, turi padaryti viską,
kas jos galioje, ji turi būti drąsia ir netylėti neteisingumo akivaizdoje, nepasiduoti
nuovargiui ar nusivylimui ir be paliovos tęsti kovą su korupcija.
Galiausiai
Popiežiškosios teisingumo ir tarybos pirmininkas pažymėjo, jog šios konferencijos
analizių rezultatai sudarys būsimo Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos dokumento
apie korupciją ir kovą su ja pamatą. (rk)