Sekmadienį po pietų Benediktas XVI aplankė Auschwitz - Birkenau mirties stovyklą.

Pats intensyviausias ir jautriausias šios popiežiaus kelionės momentas buvo apsilankymas sekmadienį po pietų Auschwitz – Birkenau mirties stovykloje, kurioje II Pasaulinio karo metais buvo nužudyta daugiau kaip milijonas žmonių. Atvykęs į stovyklą, popiežius susitiko su keliais buvusiais kaliniais, meldėsi prie sušaudymų sienos, nusileido į vadinamojo Vienuoliktojo bloko požemį, kur buvo nužudytas šv. Maksimilijonas Kolbe, aplankė taip pat prie stovyklos veikiantį Dialogo ir maldos centrą. Po to vizitas buvo tęsiamas maždaug už trijų kilometrų esančioje antroje lagerio dalyje – Birkenau, kur naciai buvo įkūrę dujų kameras ir krematoriumus nužudytųjų palaikams deginti. Čia popiežius vadovavo maldai už nužudytuosius ir pasakė kalbą. Besimeldžiant buvo giedama hebrajiška gedulinga rauda – Kadišas.

"Sunku kalbėti šioje mirties ir nesuskaitomų nusikaltimų prieš Dievą ir žmogų vietoje, neturinčioje sau lygių visoje istorijoje. Ypatingai sunku kalbėti krikščioniui ir popiežiui, kuris yra kilęs iš Vokietijos".

Popiežius priminė savą pirmtaką Joną Paulių II, kuris prieš 27 metus, 1979-ųjų birželio 7 dieną, lankydamas šią stovyklą, kalbėjo: „Atvykstu į šią vietą kaip piligrimas... Žinoma, kad daug kartų esu čia buvęs. Daug kartų buvau nusileidęs į Maksimilijono Kolbe mirties celę. Daug kartu vaikščiojau tarp Birkenau krematoriumų griuvėsių. Tačiau negalėjau neatvykti į šią vietą kaip popiežius“.

"Jonas Pauliaus II į šią vietą atvyko kaip sūnus lenkų tautos, kuri kartu su žydais, labiausiai nukentėjo šioje vietoje ir iš viso per karą. Aš,- sakė Benediktas XVI,- į šią vietą atvykstu kaip vokiečių tautos sūnus ir drauge su savo pirmtaku kartoju: Negalėjau čia neatvykti. Privalėjau čia atvykti. Tai pareiga tiesos akivaizdoje, pareiga akivaizdoje tų, kurie čia kentėjo, tai pareiga prieš Dievą. Esu čia ir kaip Jono Pauliaus II įpėdini ir kaip sūnus vokiečių tautos – tos tautos, kurioje grupė nusikaltėlių paėmė valdžią apgaulingais didybės, garbės ir svarbos grąžinimo tautai pažadais, viliodami gerovės perspektyvomis, tačiau taip pat terorizuodami ir baugindami, kad tauta būtų jiems naikinimo ir viešpatavimo aistros įrankis."

Popiežius priminė, kad jis jau anksčiau yra lankęsis šioje mirties stovykloje. Būdamas Miuncheno arkivyskupu dalyvavo Jono Pauliaus II apsilankyme 1979 metais, o 1980 dar kartą su grupe Vokietijos vyskupų buvo atvykęs melstis už žmonių ir tautų susitaikinimą.

"Daug klausimų kyla šioje vietoje, tačiau vienas vis grįžta: Kodėl Dievas anomis dienomis tylėjo? Kodėl leido blogiui triumfuoti? Grįžta atmintin 44 psalmėje skambantis kenčiančio Izraelio skundas: „Palikai mus bejėgius šakalų lindynėje ir apgaubei mirtina tamsa. Dėl tavęs mes esame nuolat žudomi, su mumis elgiamasi, kaip su pjovimui skirtomis avimis. Atsibusk! Viešpatie, kodėl miegi? Kelkis, neatmesk mūsų amžinai! Kam gi slepi savo veidą? Kodėl užmiršti mūsų skurdą ir priespaudą? Juk mes gulime kniūbsti dulkėse ir nebegalime pakilti nuo žemės. Stokis, ateik mums padėti, atpirk mus dėl savo ištikimos meilės!“

Mes nesugebame perprasti Dievo slėpinio – matome tik jo dalis ir klaidžiojame, kai tik bandome tapti Dievo ir istorijos teisėjais. Šitaip žmogaus neapginsime, o priešingai, tik prisidėsime prie jo sunaikinimo. Mes privalome ištvermingai, nuolankiai, bet taip pat ir įkyriai, šaukti Dievui: Pabusk! Neužmiršk žmogaus, kurį sukūrei! Šis šauksmas turi pasiekti ir mūsų širdis – pažadinti jose slypintį Dievo buvimą, kad jo galios, kurią jis sudėjo į mūsų širdis, nepalaidotų egoizmo dumblas, baimė, abejingumas ir prisitaikėliškumas. Šaukimės Dievo pagalbos ir šaukime savo pačių širdims ypač dabar, kai vėl, atrodo, sutemos ima viešpatauti: viena vertus, Dievo vardu piktnaudžiaujama teisinant juo smurtą prieš kitus žmones; antra vertus, įsigali visiškas cinizmas, nepripažįstantis Dievo ir besityčiojantis iš tikėjimo į Jį. Šaukiamės Dievo pagalbos, kad padėtų žmonėms atsipeikėti ir suprasti, jog smurtu neįmanoma sukurti taikos, jog smurtas atneša tik dar daugiau smurto ir galiausiai visi pralaimi. Dievas, kurį mes tikime, yra proto ir išimties Dievas. Meldžiame Dievą ir meldžiame žmones, kad meilės, susitaikinimo ir taikos išmintis įveiktų mums gręsiantį neracionalumą.

Esme atminimo vietoje. Praėję laikai nepriklauso vien praeičiai. Tam tikra prasme jie liečia mums visus ir rodo mums kelius, kuriai esi nevalia ir kuriais eiti privalome. Kaip anksčiau Jonas Pauliaus II, taip dabar aš praėjau pro akmens plokštes, kuriose 22 čia nužudytųjų kalbom rašoma apie žmonių kančią, apie budelių cinizmą. Viena tų lentų yra su hebrajišku užrašu. Trečiojo Reicho valdžia norėjo visiškai sunaikinti žydų tautą. Žiauriai pildėsi psalmės žodžiai: „Dėl tavęs mes esame nuolat žudomi, su mumis elgiamasi, kaip su pjovimui skirtomis avimis“. Iš tiesų, beatodairiški nusikaltėliai, žudydami žydų tautą, norėjo nužudyti Dievą, kuris pašaukė Abraomą, o kalbėdamas ant Sinajaus kalno nustatė per amžius galiojančias žmonių elgesio taisykles. Ir kadangi ši tauta vien pačiu savo egzistavimu liudija apie Dievą, kuris prabilo žmogui ir ėmė jam vadovauti, reikėjo, kad Dievas mirtų, o visa valdžia liktų žmonių rankose – tų žmonių, kurie manė esą galingi ir norėjo valdyti visą pasaulį. Naikindami Izraelį, jie norėjo sunaikinti ir krikščionybę, pakeisti ją savo sukurtu tikėjimu žmogaus galia".

Savo kalboje popie˛ius Benediktas XVI paminėjo ir akmens lentą su užrašu lenkų kalba, bylojančią apie lenkų tautos kančias ir aukas II Pasaulinio karo metais. Paminėjo taip pat čigonus, kuriuos naciai irgi norėjo visiškai išžudyti. Paminėjo milžinišką skaičių kare žuvusių rusų karių bei jų aukos tragizmą: vaduodami tautas iš vienos diktatūros, jie nešė kitą diktatūrą – Stalino ir komunistinės ideologijos. Galiausiai popiežius paminėjo ir užrašą vokiečių kalba.

"Prieš akis man iškyla Editos Stein, sesers Kryžiaus Teresės Benediktos veidas, žydės ir vokietės, kuri kartu su savo seserim buvo nužudyta šioje stovykloje. Būdama krikščionė ir žydė jinai sutiko mirti kartu su savo tauta ir už savo tautą. Auschwitzo stovykloje kalinti ir nužudyti vokiečiai režimo buvo laikomi asocialiais žmonėmis. Šiandien mes juos dėkingi prisimename kaip mūsų tautoje išlikios tiesos ir gėrio liudytojus. Esame jiems dėkingi, kad nenusilenkė blogio valdžiai ir šiandien jie šviečia tarsi žiburiai nakties tamsoje. Su didžiausia pagarba šiandien nusilenkiame visiems, kurie kaip jaunuoliai, kuriems grėsė mirtis įkaitintoje krosnyje, atsakė: „Mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali mus išgelbėti iš ugnimi plieskiančios krosnies ir tavo rankos, o karaliau. Bet jeigu ne, o karaliau, tai tebūna tau žinoma, kad mes tavo dievams netarnausime ir auksinės statulos, kurią tu pastatei, negarbinsime“ (Dan 3, 17-18).

Auschwitz – Birkenau lageryje žmonija praėjo pro tamsų slėnį. Dėl to pabaigoje trokštu šioje vietoje kupinas pasitikėjimo melstis žodžiais psalmės, Izraelio maldos, kuri kartu yra ir krikščionių malda: „Viešpats yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta. Žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano. Jis atgaivina mano gyvastį, veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins. Tik gerumas ir ištikima meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas, ir aš visados gyvensiu Viešpaties namuose“. (Ps 23)"

(jm)