Trečiadienio bendroji audiencija

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams sakytoje kalboje popiežius Benediktas XVI tęsė praėjusią savaitę pradėtą katechezę apie apaštalo Petro asmenį, kaip jis mums yra pristatomas Šventajame Rašte.

Lėtai ir dėdamas pastangas apaštalas Petras priartėjo prie Mokytojo: klausėsi jo žodžių, stebėjo jo elgesį, žavėjosi jo darbais. Labiausiai apaštalą nustebino penkių kepalėlių duonos padauginimas bei minios pamaitinimas. Tuo metu kai žmonės Jėzų panoro paskelbti karaliumi, Jėzus pasitraukia į kalnus ir tik kita dieną Kafarnaumo sinagogoje paaiškina stebuklą: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6,51).

Mes galime įsivaizduoti, kad šie Mokytojo žodžiai, kaip ir visas jo elgesys, buvo sunkiai suprantami tiek miniai, tiek mokiniams. „Kieti jo žodžiai“ (Jn 6, 60), kuriais bandė jų tikėjimą. Tą kartą daugelis mokinių pasitraukė. Tada Jėzus paklausė dvylikos: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“. Petras, vedamas Šv. Dvasios, atsakė visų vardu: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 66-69). Apaštalo Petro atsakymas dar nereiškia, kad jis jau pilnai suvokė Kristaus paslaptį. Tuo pačiu metu tai jau buvo tikėjimas, atviras didesnei tikrovei. Jo tikėjimas pasieks pilnatvę tik per velykinių įvykių patirtį.

Petras išlaikė tikėjimo bandymą, tačiau ateina momentas, kai jo tikėjimas susvyruoja, pasiduoda baimei. Mokinys išsigina Mokytojo. Taigi, tikėjimo kelias nėra triumfo žygis, bet yra kančios, išbandymų ir meilės kelias, kiekvieną dieną reikalaujantis atnaujinti pasitikėjimą. Net Petras turi išmokti būti nieku! Ir tik tada, kai suvokia savo kaip tikinčiojo ir nusidėjėlio širdies silpnumą, pravirksta išlaisvinančiomis atgailos ašaromis. Nuo šio momento Peras yra pasiruošęs savo misijai.

Vieną pavasario rytą ši misija bus jam patikėta paties prisikėlusio Jėzaus. Tai įvyks ant Tiberiados ežero kranto Jėzui tris kartus paklaus Petrą: „ar myli mane?“.

Nuo tos dienos apaštalas Petras sekė Mokytoją, nors ir žinojo savo silpnumą. Bet taip pat apaštalas žinojo, kad visada gali remtis Prisikėlusiojo buvimu šalia. Nuo pradinio entuziazmo, per skausmingą išsigynimo patirtį, iki atsivertimo ašarų, Petras pagaliau pasitiki Jėzumi, kuris prisitaikė prie paprastos apaštalo meilės galios.

Buvo ilgas kelias, kurs Petrą padarė patikimu liudytoju, nes visada yra atviras Jėzaus Dvasios veikimui. Pertas save laikys Kristaus kančios liudytoju ir būsimos šlovės dalyviu. (1 Pt 5,1) Apaštalas Pertas aprašys tikrąjį džiaugsmą laiške savo krikščionių bendruomenei: „ Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinote gausią tikėjimo siekinį – sielų išganymą“ (1 Pt 1, 8-9).

Šios dienos 20-oje bendrojoje audiencijoje dalyvavo apie 35 tūkstančiai maldininkų iš 22 pasaulio valstybių. (kl)