Prieš dešimt metų Alžyre buvo pagrobti ir nužudyti septyni trapistai. Jų auka sekmadienį
buvo pasiminta Milano katedroje surengtame minėjime. Prisiminimais apie žuvusius vienuolius
dalijosi Tibhirino vienuolyne lemtingomis dienomis svečiavęsis kunigas Thierry Becker.
Tibhirino vienuoliai trapistai Alžyre vylėsi paliudyti savo krikščionišką
tikėjimą nesaugioje situacijoje bei solidarumą su smurto kamuojamos šalies gyventojais.
Tačiau tai, kas prieš dešimtmetį įvyko Tibhirino vienuolyne dalinai tebėra neįminima
mįslė.
Septyni trapistai buvo pagrobti 1996 metų kovo 26 dieną, o po dviejų
mėnesių, gegužės 21-sios rytą, kaip apie tai buvo paskelbta įtariamų vienuolių pagrobėjų
ir žudikų pareiškime, jie buvo nužudyti perpjaunant gerkles.
Septynių Alžyro
trapistų vienuolių kankinystė buvo paliudyta 2000 metais Romoje per didįjį krikščionybės
jubiliejų. Dievo tarno Jono Pauliaus II pageidavimu, prie Romos Koliziejaus surengtame
XX amžiaus tikėjimo liudytojų ekumeninėse pamaldose, kurioms vadovavo Dievo tarnas
popiežius Jonas Paulius II, buvo skaitomos vieno nužudytų vienuolių, 45 metų kunigo
Christian de Chergé testamento ištraukos.
Numatydamas artėjančią kankinio
mirtį, trapistų vienuolis savo testamente atleido būsimam nežinomam žudikui. Artimiesiems
paliktame testamente vienuolis rašė: “Jei vieną dieną man tektų tapti auka terorizmo,
kuris kėsinasi sunaikinti visus Alžyre gyvenančius svetimšalius, aš norėčiau, jog
mano bendruomenė, mano Bažnyčia ir mano šeima žinotų, kad mano gyvybė buvo atiduota
Dievui ir šiam kraštui”.
Savo testamente jauniausiais iš septynių nužudytų
trapistų, kun. Christian atleido būsimam žudikui, rašydamas: “Ir tu, mano paskutinės
valandos bičiuli, kuris greičiausiai nežinai ką darai; tariu “dėkui” ir “iki pasimatymo”
taip pat tau, nes tavyje matau Dievo veidą. Kad tik vėl susitiktume kaip laimingi
gerieji latrai Rojuje, jei tik to panorės Dievas, mudviejų abiejų Tėvas. Amen.”
Pagal
Alžyro vyriausybės 1996 metų gegužės 30 dieną paskelbtą pranešimą, nužudytų trapistų
palaikai buvo rasti prie Medea miesto, esančio už 15 kilometrų nuo vienuolyno.
Praėjo
10 metų nuo septynių trapistų kankinystės, tačiau vis dar nėra žinoma visa tiesa apie
tragišką vienuolių pagrobimą ir nužudymą.
1996 metų gegužės 23 dieną paskelbtu
atsišaukimu musulmonų organizacija “Ginkluotas Islamo būrys” arba “ŽIA” prisiėmė atsakomybę
už dvi dienas ankščiau įvykdytas trapistų žudynes. Tačiau kiek vėliau buvęs Alžyro
slaptųjų tarnybų agentas, Tailande kalinamas Abdelkaber Tigha, papasakojo Paryžiaus
dienraščiui “Liberation”, jog septynių trapistų pagrobimą surengė Alžyro kariuomenės
saugumo vadovai.
Nors nėra visu tikrumu žinomos vienuolių nužudymo aplinkybės,
tai nei kiek nesumenkina jų aukos ir liudijimo, kuriuos atskleidė savo darbais ir
maldomis bei kankinių mirtimi. Septyni nužudyti trapistai nepabūgo sekti Kristaus
pėdomis iki aukščiausiosios aukos ne tiek mirtimi, kiek gyvenimu, apie kurį galima
pasisemti žinių iš jų raštų. Nužudytų vienuolių raštus išleido Trapistų kongregacija.
Nužudytųjų
vienuolių pasisakymai, laiškai ir dienoraščiai rodo, kad jiems buvo visiškai aišku,
kad laisvas apsisprendimas likti Alžyre ir tęsti misiją tarp alžyriečių gali reikšti
kankinystę. Dar daugiau. Iš nužudytųjų vienuolių raštų matyti, kad jie labai sąmoningai
ruošėsi kankinystei, nes svarstyti tokią galimybę vertė tuometinė įvykių raida.
Vienas
iš nužudytų trapistų Christophe savo dienoraštyje 1994 metų pabaigoje rašė, kad tais
pačiais metais Alžyre nužudyti keturi Baltųjų Tėvų kongregacijos vienuoliai savo gyvybes
“paaukojo drauge su Bičiuliu, kurį sekė iki galo”. Kitas nužudytas trapistas, vienuolis
Paul laiške savo abatui 1995 metų pradžioje rašė: “Mūsų aštuoni kankiniai iš 1994
metų nebuvo atsitiktinės ar nenumatytų aplinkybių aukos, ne. Tai buvo būtinas apsivalymas.
Manau teisinga vadinti juos kankiniais, nes buvo tikri Evangelijos liudytojai iš meilės
ir laisvos tarnystės patiems vargingiausiems”.
Padėtis Alžyre nė kiek negerėjo.
Pradžioje žudę daugiausiai užsieniečius, musulmonų fundamentalistai ėmė beatodairiškai
persekioti ir žudyti krašto gyventojus musulmonus. Tęsėsi ir krikščionių žudynės.
Kai kurie krikščionys užsieniečiai nusprendė nesitraukti ir kentėti su alžyriečiais.
Trapistai, savo nusistatymą dėl savo pačių likimo aptarė susitikime, kurio išvadas
galima laikyti ypatingu dokumentu.
Svarstydami, kaip tinkamiausiai paliudyti
Trapistų ordino charizmą galimos kankinystės akivaizdoje, vienuoliai kalbėjo apie
gyvybės aukos galimybę. Lygiai 6 mėnesius prieš savo žūtį, 1995 metų lapkričio 21
dieną trapistų vienuoliai rašė: Tradiciškai mirtis yra nuolatinė vienuolio palydovė.
Ji tapo konkretesnė po tiesioginių grasinimų, po žudynių netoli vienuolyno ir po fundamentalistų
apsilankymo vienuolyne. Po 1993 metų Kalėdų visi mes iš naujo apsisprendėme likti
gyventi Alžyre. Vieno kurio iš mūsų, arba kartu visų mūsų smurtinė mirtis nebus kita,
kaip paseka mūsų laisvo apsisprendimo gyventi pagal Kristaus mokymą, nors ši nuostata
kaip tokia ir nėra tiesiogiai minima mūsų Ordino konstitucijoje. Taip rašė Alžyro
trapistai pusę metų prieš savo tragišką mirtį.
Gręsiantis pavojus buvo dažna
vienuolių tema pokalbiuos su vyresniaisiais. Trapistų generalinis abatas prisiminė,
kaip porą metų prieš tragišką žūtį pokalbyje su vienu iš nužudytų trapistų Christian
kalbėjo apie trapistams vienuoliams pavojingas situacijas ne tik Alžyre, bet ir Bosnijoje.
Buvo net svarstoma galimybė vienuoliams išsikelti į saugesnes vietas. Generalinis
abatas Olivera prisimena, kad net buvo perspėjęs vienuolius, pažymėdamas, kad Ordinui
reikia ne kankinių, o vienuolių. Vienuolis Christian šypsodamasis į tai atsakė: “Tam
nesipriešiname”.
Kitas Tibhirine abatijos vienuolis, brolis Christophe, savo
dienoraštyje pažymėjo, kad Generalinio Abato žodžius reikia priimti tokia pačia dvasia,
kokia jie buvo pasakyti: su humoru ir nusižeminimu.
Dar kitas iš septynių
nužudytų trapistų, brolis Michel savo dienoraštyje rašė: “Kas yra kankinystė? Pas
mus, čia Alžyre, tai labai miglotas terminas. Jei mus kas ištiktų, o tikiuosi, kad
nieko blogo neįvyks, norėtume tai išgyventi čia pat, rodydami solidarumą visiems alžyriečiams
ir alžyrietėms, kurie jau sumokėjo savo gyvybėmis. Norime būti solidarūs su nekaltaisiais
ir nepažįstamaisiais, nieko daugiau. Regis, kad mums padeda ištverti Tasai, kuris
mus pašaukė. Man tai kelia žavesį”.
Šiais savo samprotavimais trapistų vienuoliai
paliudijo, kad yra pasirengę sąmoningai sutikti kankinystę. Jiems buvo aišku, kad
ne mirties ieško, o trokšta gyventi tarnaudami Dievui ir artimui. Be to, jie žinojo,
kad nuosekliai gyvendami pagal pašaukimą, kažkas būtų galėjęs, pagal Jono evangeliją,
juos surišti ir nuvesti, kur jie nenori. Būtent tai ir įvyko 1996 metų kovo 26 dieną,
kai trapistai buvo pagrobti, o po dviejų mėnesių buvo gautas Ginkluotųjų Alžyro gaujų
44-sis komunikatas su pranešimu, jog “laikantis duoto žodžio, buvo perpjautos gerklės
septyniems trapistams ir kad tai buvo padaryta gegužės 21-sios rytą”. Septyni Alžyro
trapistų vienuoliai mirė dėl Evangelijos, kurią išpažino. Jų kūnai buvo surasti 1996
metų gegužės 30 dieną.