Tibhirino vienuolių kankinystės dešimtosios metinės

Prieš dešimt metų Alžyre buvo pagrobti ir nužudyti septyni trapistai. Jų auka sekmadienį buvo pasiminta Milano katedroje surengtame minėjime. Prisiminimais apie žuvusius vienuolius dalijosi Tibhirino vienuolyne lemtingomis dienomis svečiavęsis kunigas Thierry Becker.

Tibhirino vienuoliai trapistai Alžyre vylėsi paliudyti savo krikščionišką tikėjimą nesaugioje situacijoje bei solidarumą su smurto kamuojamos šalies gyventojais. Tačiau tai, kas prieš dešimtmetį įvyko Tibhirino vienuolyne dalinai tebėra neįminima mįslė.

Septyni trapistai buvo pagrobti 1996 metų kovo 26 dieną, o po dviejų mėnesių, gegužės 21-sios rytą, kaip apie tai buvo paskelbta įtariamų vienuolių pagrobėjų ir žudikų pareiškime, jie buvo nužudyti perpjaunant gerkles.

Septynių Alžyro trapistų vienuolių kankinystė buvo paliudyta 2000 metais Romoje per didįjį krikščionybės jubiliejų. Dievo tarno Jono Pauliaus II pageidavimu, prie Romos Koliziejaus surengtame XX amžiaus tikėjimo liudytojų ekumeninėse pamaldose, kurioms vadovavo Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius II, buvo skaitomos vieno nužudytų vienuolių, 45 metų kunigo Christian de Chergé testamento ištraukos.

Numatydamas artėjančią kankinio mirtį, trapistų vienuolis savo testamente atleido būsimam nežinomam žudikui. Artimiesiems paliktame testamente vienuolis rašė: “Jei vieną dieną man tektų tapti auka terorizmo, kuris kėsinasi sunaikinti visus Alžyre gyvenančius svetimšalius, aš norėčiau, jog mano bendruomenė, mano Bažnyčia ir mano šeima žinotų, kad mano gyvybė buvo atiduota Dievui ir šiam kraštui”.

Savo testamente jauniausiais iš septynių nužudytų trapistų, kun. Christian atleido būsimam žudikui, rašydamas: “Ir tu, mano paskutinės valandos bičiuli, kuris greičiausiai nežinai ką darai; tariu “dėkui” ir “iki pasimatymo” taip pat tau, nes tavyje matau Dievo veidą. Kad tik vėl susitiktume kaip laimingi gerieji latrai Rojuje, jei tik to panorės Dievas, mudviejų abiejų Tėvas. Amen.”

Pagal Alžyro vyriausybės 1996 metų gegužės 30 dieną paskelbtą pranešimą, nužudytų trapistų palaikai buvo rasti prie Medea miesto, esančio už 15 kilometrų nuo vienuolyno.

Praėjo 10 metų nuo septynių trapistų kankinystės, tačiau vis dar nėra žinoma visa tiesa apie tragišką vienuolių pagrobimą ir nužudymą.

1996 metų gegužės 23 dieną paskelbtu atsišaukimu musulmonų organizacija “Ginkluotas Islamo būrys” arba “ŽIA” prisiėmė atsakomybę už dvi dienas ankščiau įvykdytas trapistų žudynes. Tačiau kiek vėliau buvęs Alžyro slaptųjų tarnybų agentas, Tailande kalinamas Abdelkaber Tigha, papasakojo Paryžiaus dienraščiui “Liberation”, jog septynių trapistų pagrobimą surengė Alžyro kariuomenės saugumo vadovai.

Nors nėra visu tikrumu žinomos vienuolių nužudymo aplinkybės, tai nei kiek nesumenkina jų aukos ir liudijimo, kuriuos atskleidė savo darbais ir maldomis bei kankinių mirtimi. Septyni nužudyti trapistai nepabūgo sekti Kristaus pėdomis iki aukščiausiosios aukos ne tiek mirtimi, kiek gyvenimu, apie kurį galima pasisemti žinių iš jų raštų. Nužudytų vienuolių raštus išleido Trapistų kongregacija.

Nužudytųjų vienuolių pasisakymai, laiškai ir dienoraščiai rodo, kad jiems buvo visiškai aišku, kad laisvas apsisprendimas likti Alžyre ir tęsti misiją tarp alžyriečių gali reikšti kankinystę. Dar daugiau. Iš nužudytųjų vienuolių raštų matyti, kad jie labai sąmoningai ruošėsi kankinystei, nes svarstyti tokią galimybę vertė tuometinė įvykių raida.

Vienas iš nužudytų trapistų Christophe savo dienoraštyje 1994 metų pabaigoje rašė, kad tais pačiais metais Alžyre nužudyti keturi Baltųjų Tėvų kongregacijos vienuoliai savo gyvybes “paaukojo drauge su Bičiuliu, kurį sekė iki galo”. Kitas nužudytas trapistas, vienuolis Paul laiške savo abatui 1995 metų pradžioje rašė: “Mūsų aštuoni kankiniai iš 1994 metų nebuvo atsitiktinės ar nenumatytų aplinkybių aukos, ne. Tai buvo būtinas apsivalymas. Manau teisinga vadinti juos kankiniais, nes buvo tikri Evangelijos liudytojai iš meilės ir laisvos tarnystės patiems vargingiausiems”.

Padėtis Alžyre nė kiek negerėjo. Pradžioje žudę daugiausiai užsieniečius, musulmonų fundamentalistai ėmė beatodairiškai persekioti ir žudyti krašto gyventojus musulmonus. Tęsėsi ir krikščionių žudynės. Kai kurie krikščionys užsieniečiai nusprendė nesitraukti ir kentėti su alžyriečiais. Trapistai, savo nusistatymą dėl savo pačių likimo aptarė susitikime, kurio išvadas galima laikyti ypatingu dokumentu.

Svarstydami, kaip tinkamiausiai paliudyti Trapistų ordino charizmą galimos kankinystės akivaizdoje, vienuoliai kalbėjo apie gyvybės aukos galimybę. Lygiai 6 mėnesius prieš savo žūtį, 1995 metų lapkričio 21 dieną trapistų vienuoliai rašė: Tradiciškai mirtis yra nuolatinė vienuolio palydovė. Ji tapo konkretesnė po tiesioginių grasinimų, po žudynių netoli vienuolyno ir po fundamentalistų apsilankymo vienuolyne. Po 1993 metų Kalėdų visi mes iš naujo apsisprendėme likti gyventi Alžyre. Vieno kurio iš mūsų, arba kartu visų mūsų smurtinė mirtis nebus kita, kaip paseka mūsų laisvo apsisprendimo gyventi pagal Kristaus mokymą, nors ši nuostata kaip tokia ir nėra tiesiogiai minima mūsų Ordino konstitucijoje. Taip rašė Alžyro trapistai pusę metų prieš savo tragišką mirtį.

Gręsiantis pavojus buvo dažna vienuolių tema pokalbiuos su vyresniaisiais. Trapistų generalinis abatas prisiminė, kaip porą metų prieš tragišką žūtį pokalbyje su vienu iš nužudytų trapistų Christian kalbėjo apie trapistams vienuoliams pavojingas situacijas ne tik Alžyre, bet ir Bosnijoje. Buvo net svarstoma galimybė vienuoliams išsikelti į saugesnes vietas. Generalinis abatas Olivera prisimena, kad net buvo perspėjęs vienuolius, pažymėdamas, kad Ordinui reikia ne kankinių, o vienuolių. Vienuolis Christian šypsodamasis į tai atsakė: “Tam nesipriešiname”.

Kitas Tibhirine abatijos vienuolis, brolis Christophe, savo dienoraštyje pažymėjo, kad Generalinio Abato žodžius reikia priimti tokia pačia dvasia, kokia jie buvo pasakyti: su humoru ir nusižeminimu.

Dar kitas iš septynių nužudytų trapistų, brolis Michel savo dienoraštyje rašė: “Kas yra kankinystė? Pas mus, čia Alžyre, tai labai miglotas terminas. Jei mus kas ištiktų, o tikiuosi, kad nieko blogo neįvyks, norėtume tai išgyventi čia pat, rodydami solidarumą visiems alžyriečiams ir alžyrietėms, kurie jau sumokėjo savo gyvybėmis. Norime būti solidarūs su nekaltaisiais ir nepažįstamaisiais, nieko daugiau. Regis, kad mums padeda ištverti Tasai, kuris mus pašaukė. Man tai kelia žavesį”.

Šiais savo samprotavimais trapistų vienuoliai paliudijo, kad yra pasirengę sąmoningai sutikti kankinystę. Jiems buvo aišku, kad ne mirties ieško, o trokšta gyventi tarnaudami Dievui ir artimui. Be to, jie žinojo, kad nuosekliai gyvendami pagal pašaukimą, kažkas būtų galėjęs, pagal Jono evangeliją, juos surišti ir nuvesti, kur jie nenori. Būtent tai ir įvyko 1996 metų kovo 26 dieną, kai trapistai buvo pagrobti, o po dviejų mėnesių buvo gautas Ginkluotųjų Alžyro gaujų 44-sis komunikatas su pranešimu, jog “laikantis duoto žodžio, buvo perpjautos gerklės septyniems trapistams ir kad tai buvo padaryta gegužės 21-sios rytą”. Septyni Alžyro trapistų vienuoliai mirė dėl Evangelijos, kurią išpažino. Jų kūnai buvo surasti 1996 metų gegužės 30 dieną.