Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės
mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku
jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas
ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas
kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę
už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu
jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais
vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. Ne
jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte,
duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą
mano vardu, jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“
(Jn 15,9-17)
DIDŽIAUSIA DOVANA
Nėra didesnės meilės,
kaip gyvybę už draugus atiduoti,- sako mums Jėzus.
Iš tiesų šiuos žodžius
Jis pirmiausia gali taikyti pats sau. Viešpats jau anksčiau vadino save geruoju ganytoju,
kuris už savo avis atiduoda gyvybę. Apaštalas Jonas savo laiške tvirtina: Iš to pažinome
meilę, kad jis už mus atidavė savo gyvybę.
Dėl draugų galime pasiaukoti,
galime jiems ką nors dovanoti, tačiau visuomet tai bus ribotos dovanos, nes kiekvienu
atveju būtų galima tvirtinti, kad dovana galėjo būti didesnė.
Taip yra
ir mūsų santykiuose su Dievu. Mes sakome, jog Dievui skiriame maldas, tačiau visuomet
mūsų maldų gali būti daugiau. Mes darome gerus darbus, tačiau ir jų gali būti padaryta
dar daugiau.
Amžina būtinybė siekti vis daugiau… Iš tiesų tas pojūtis gali
slėgti, netgi vesti prie savotiško nepilnavertiškumo jausmo, kuomet rankos nusvyra,
ir žmogus ištaria pats sau: Jau nebegaliu daugiau…
Taip atsitinka tuomet,
kai mes nepakankamai gerai įsiklausome į Išganytojo žodžius. Jis neveltui kalba apie
būtinybę atiduoti savo gyvybę, nes tik ši dovana yra neribota. Atidavus gyvybę, daugiau
jau nieko nebelieka, nes atiduodame viską, ką turime.
Verta pastebėti,
jog tai anaiptol nereiškia mirties, kaip kartais klaidingai pradeda manyti perdėto
uolumo vedami tikintieji. Tai, pagaliau, ir ne tie metai, kuriuos mums dar liko praleisti
žemėje, bet kažkas tokio, kas peržengia žemiškojo gyvenimo ir laiko ribas, tai, kas
siekia amžinybę. Atiduoti gyvybę, reiškia: gyventi dėl kitų, gyventi dėl Dievo.
Tiesa,
atiduodant šią dovaną, mus ne visuomet sups šlovės aureolė. Kur kas dažniau žmogui
tenka susidurti su kančia, kitų nesupratimu, pajusti, jog mūsų pastangos žlunga… Galbūt,
šis tvirtinimas ir nuskambės keistai, tačiau taip yra todėl, kad mes, kaip Viešpaties
mokiniai, esame labai glaudžiai susiję su savo Išganytoju.
Turėtume nepamiršti,
jog žodžius, kuriuos Bažnyčia šį sekmadienį skaito Šventųjų Mišių liturgijoje, Jėzus
pasakė tuomet, kai neišvengiamos mirties šešėlis jau buvo pakibęs virš Jo galvos.
Jis iš tiesų paaukojo savo gyvybę, tačiau tuo metu buvo apleistas ir vienišas. Jis
savo pavyzdžiu nubrėžė ir mūsų kelią.
Žmogus negali pasirinkti, kaip jis
norėtų aukotis, ir iki galo suplanuoti savo gyvenimo. Paskutinis sprendimas visuomet
priklauso Dievui, kuris kviečia žmogų atsiliepti į gyvenimo situaciją oriai, su pasitikėjimu
ir noru gyventi dėl kitų.
Būna atvejų, kai reikia kančios, gal kartais
ir ilgesnės, tačiau tai visuomet reiškia žmogiškosios būties kryptį, kuomet iš tiesų
tenka atiduoti gyvastį.
Tačiau kur kas dažniau reikalinga mūsų kasdienybės
dovana, kuri, iš pirmo žvilgsnio, savyje neturi nieko didvyriško. Paprastai tai reiškia
ne mirti, bet gyventi dėl kitų, nepriklausyti sau, savo laiką pirmiausia skiriant
kitiems. Ko gero, taip leisti savo dienas dažnai reiškia kur kas daugiau nei didvyrišką
mirtį.
Bet kuriuo atveju, ši dovana savo tikrą ir neįkainojamą vertę įgyja
tuomet, kai tai daroma, paklūstant Viešpaties įsakymui: mylėti. Tada mes atskleidžiame
sau ir tikrąją draugystės prasmę, tada suprantame, jog taip paliudijame ir savo, kaip
Jėzaus mokinių, statusą.
Reikia tik nebijoti atiduoti save. (mons. Adolfas
Grušas)