Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų tarybos plenarinė sesija apie krikščionių - musulmonų santykius

Romoje Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų tarybos nariai ir bendradarbiai gegužės 15-17 dienomis susirinko į plenarinę sesiją, kurios tema yra „Migracija ir keliavimas iš musulmoniškų kraštų ir į juos“. Pirmadienio audiencijoje plenarinės sesijos dalyviams popiežius Benediktas XVI pabrėžė šios temos vis didėjantį aktualumą, nes mūsų visuomenės dėl migracijos mastų darosi vis labiau pliuralistinėmis tiek kultūriniu, tiek religiniu požiūriu. Tai nauja situacija pasaulyje, todėl kyla daug klausimų kaip ją priimti. Šioje laidoje plačiau apie Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų tarybos sesijos tematikas.

Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos sekretorius arkivyskupas Pier Luigi Celata pristatė bendrą krikščionių – musulmonų santykių kontekstą. Anot jo, jei seniau krikščionių ir musulmonų santykių spektras sutapdavo su musulmoniškuose kraštuose gyvenančių krikščionių mažumos santykiais su musulmonų dauguma, tai šiandien šis spektras yra daug platesnis. Dėl migracijos, ekonominių ir politinių priežasčių, Vakarų valstybėse atsirado ir sparčiai auga didelės musulmonų bendruomenės, kurios įtakoja visuomenę jos įvairiose dimensijose: demografinėje, socialinėje, politinėje, o taip pat ir religinėje.

Bendros katalikų Bažnyčios nuostatos dėl santykių su musulmonais yra išreikštos Bažnyčios santykių su nekrikščioniškomis religijomis deklaracijoje „Nostra Aetate“. Pastaroji pripažįsta ir vertina tokias musulmonų religijos tiesas, kaip tikėjimas į vieną Dievą, visa ko Kūrėją, dienų pabaigoje teisiantį žmones. Joje ir kituose dokumentuose raginama ieškoti dialogo su musulmonais, o tiesioginiuose santykiuose su jais vadovautis meilės artimui taisykle, kurią mums paliko Kristus. Šios Bažnyčios nuostatos nėra lengvai įgyvendinamos dėl įvairių priežasčių: dėl kultūrinių skirtumų, istorijos bėgyje susiformavusių nusistatymų, vieno aiškaus doktrininio centro nebuvimo islame, dėl tokių geopolitinių procesų, kaip karas Afganistane ir Irake, dėl augančių nacionalistinių tendencijų, galų gale, dėl terorizmo. Nepaisant kliūčių, Šventasis Sostas, būdamas įsitikinęs, jog tik dialogu galima pasiekti ilgalaikius ir visiems priimtinus sprendimus, stengiasi užmegzti įvairaus lygio kontaktus su musulmonišku pasauliu – su religiniais lyderiais, su mokslininkais ir institucijomis. Tarp Šventojo Sosto iniciatyvų labiausiai pažymėtina yra sekretoriato santykiams su nekrikščioniais įsteigimas 1964 metais ir jo reorganizavimas į Popiežiškąją tarpreliginio dialogo tarybą. Ši taryba palaiko nuolatinius ryšius su tokiomis tarptautinėmis musulmonų institucijomis, kaip Pasaulinė musulmonų lyga, Tarptautinė islamo taryba, Islamiško auklėjimo, mokslo ir kultūros organizacija. Tarpreliginio dialogo taryba taipogi paliko santykius su al-Azhar universitetu Kaire, Egipte. Šis daugiau nei tūkstantį metų istorijos turintis universitetas, rengiantis misionierius ir imamus, musulmonų pasaulyje turi ypač didelį prestižą. Kita Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos veiklos kryptis yra bendrų su musulmonais renginių organizavimas. Tai lokaliniai, nacionaliniai, regioniniai ar tarptautiniai krikščionių bei musulmonų susitikimai, kurių metu abi pusės stengiasi labiau pažinti viena kitą asmeniškai ir doktriniškai, o jei yra tam pakankamai pasiruošta – taip pat ir melstis kartu. (rk)