V VELYKŲ SEKMADIENIS

„Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. (Jn 15,1-8)


ATNEŠTI VAISIŲ

Jėzaus palyginimas apie vaisius nešantį vynmedį, ko gero, labiausiai tiktų šių laikų Bažnyčios žmonėms, paskendusiems mituose apie savo sugebėjimą “sėkmingai šiuolaikiniais būdais skelbti Evangeliją”.


Žinoma, niekas negali paneigti, jog būtina, kad žmonės, trokštantys, jog Dievo karalystė pasiektų kuo daugiau širdžių, patys privalo liepsnoti tuo, ką nori perduoti kitiems. Vis tiktai derėtų prisilaikyti atsargumo ir nesumaišyti savo nuotaikų ir metodų su Evangelija – Gerąją Kristaus Naujiena.


Jėzus, kalbėdamas apie save, kaip vynmedį, nesilaikė žemės ūkio valdininkams įprastų terminų ir nekalbėjo apie duodamų vaisių kiekį. Pagrindinė problema – ne skaičiaus padauginimas ar sugebėjimas daugelį savotiškai priversti stoti į pasekėjų gretas, tegu ir pasinaudojant pačiomis naujausiomis priemonėmis.


Jėzus kalba apie žmogaus gyvenimą, o tai nėra ta sritis, kurioje galima pasigirti kiekiu, o skaičiai praktiškai nieko nepasako, nes tikrasis gyvenimas matuojamas ne skaičiais ir metais.
Mes, vadinantys save to Vynmedžio šakelėmis, privalome įsisąmoninti, kad ir patys privalome augti, tuo pačiu nesitikėdami ypatingos naudos sau. Mūsų nešami vaisiai skirti kitiems, o mes naudojamės kitų darbo vaisiais. Kitas nesusipratimas, kurio kartais laikomės, yra šis: niekas negali nešti Viešpačiui patinkančių vaisių, naudodamasis sau asmeniškai labiau patinkančiais metodais ir priemonėmis.


Taip yra todėl, kad pats Išganytojas nustatė sąlygas, kurių laikantis, krikščionybės kelias bus vaisingas: tai pasilikimas drauge su Juo ir sugebėjimas priimti apvalymą.


Pasilikimas Jėzuje nėra vien tik išorinio ryšio nusakymas, kaip gana dažnai atsitinka su tikinčiaisiais, kurie savo priklausomybę Kristui nusako įrašais parapijos knygose ar retkarčiais į aukų lėkštę įmestu pinigėliu. Pasilikti Kristuje – reiškia visa savo būtimi gyventi Jame ir tik iš Jo semtis sau gyvybinių jėgų.


Tas pat atsitinka ir su visa Bažnyčia. Jei jos vadovai pamėgina šį esminį ryšį su savo Kūrėju bent dalinai pakeisti bendravimu su politine valdžia, teismais, ekonomika, pasiduoti kultūros ar pramogų “didiesiems”, ji tuojau pat pasmerkia save nevaisingumui. Tuomet tariami pasisekimai negali pridengti tikrojo Kristaus vynuogyno nusiaubimo. Kažkodėl tikimasi, jog vaisių rinkėjai pasitenkins suradę vien vešliai bujojančius lapus.


Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti,- sako apaštalams Išganytojas. Šie žodžiai tampa paaiškinimu, kodėl taip žlunga visos pastangos, atskirtos nuo maldos. Pagarbos Dievo sumanymams, nepriimančios Dievo žodžio.


Prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta,- dar primena Kristus. Jis žada viską, tačiau neleidžia belstis į kitas duris. Tik tada, kai esame drauge su Juo mūsų sumanymus lydi sėkmė, priešingu atveju esame panašūs į nudžiūvusias šakeles, pasmerktas apvalymui.


Apie tai kalbėti yra sunku.


Apvalymas, toji skausminga operacija, gali būti pritaikyta ir tiems, kurie gerai vykdo savo pareigas ir pasiekia, atrodytų, nuostabių rezultatų. Genėjamos ir vaisingos šakelės, kad neštų dar daugiau vaisių. To apvalymo nepasirenkame mes patys, bet visa tai ateina iš šalies.


Išmėginimus, persekiojimus, kliūtis, kryžius pasirenkame ne mes. Visa tai ateina tuomet, kai mažiausiai tikimės, tokiu būdu, kuriam mažiausiai esame pasirengę, iš ten, iš kur jų nesitikime. Visa tai skirta tam, kad dar aiškiau suprastume, kokių vaisių iš mūsų laukia Dievas: mūsų meilės. Apie tai kalba antrajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje apaštalas Jonas: Mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo!


Juk mes vaisių kaip tik ir neatnešame tuomet, kai nebemylime, arba pernelyg mylime save pačius… (mon. Adolfas Grušas)