Vienoje iš ankstesnių mūsų laidų jau buvome pranešę, kad nuo gegužės 1 iki gegužės
15 dienos Vatikane su vizitu „ad Limina Apostolorum“ lankosi Kanados Kvebeko srities
vyskupai. Popiežius Benediktas XVI jau priėmė kelias mažesnes Kanados vyskupų grupes
ir išklausė individualias Kanados ganytojų ataskaitas už jiems patikėtas vyskupijas,
o gegužės 11, ketvirtadienį, priėmė visus vyskupus ir pasakė jiems kalbą.
Šventasis
Tėvas padėkojo vyskupams už jų vizitą, už nuoširdų pasidalinimą savo rūpesčiais bei
viltimis su Petro Įpėdiniu ir jo bendradarbiais, už progą kartu apmąstyti bendrą Kanados
sielovadinį kontekstą, kuris pasižymi religiniu bei kultūriniu pliuralizmu, augančiu
subjektyvizmu ir sekuliarizmu.
Pasak popiežiaus, tinkamas Kanados katalikų
Bažnyčios veikimo būdas tokiame kontekste būtų Eucharistijos prasmės suvokimo gilinimas
ir eucharistinės praktikos. Eucharistija yra katalikų Bažnyčios gyvenimo centre ir
tikintieji turi tūrėti gyvą supratimą, kaip svarbu jų tikėjimo augimui ir brandai
dalyvavimas sekmadieniniame Eucharistijos šventimo susirinkime, Šventosiose Mišiose.
Eucharistija yra krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė, Bažnyčios pamatas ir jos
rišamoji medžiaga. Todėl, pabrėžė popiežius Benediktas, vyskupų pareiga yra padaryti
viską, kas jų galioje, nepaisant vis didėjančių sunkumų, kad sekmadienio Mišių šventimas
būtų visad išlaikytas ir kad tikintieji galėtų jose dalyvauti. Eucharistijos priėmimas
nepasibaigia pasibaigus Šventosioms Mišioms – šis šviesos sakramentas išsiskleidžia
žmogaus širdyje ir suteikia vidinės stiprybės kasdieninėms užduotims įveikti.
Kunigų
skaičiaus mažėjimas lemia, kad kai kur sekmadieninis Eucharistijos šventimas tampa
retas ar net visai išnyksta. Todėl kartu su Eucharistijos svarba Šventasis Tėvas pabrėžė
ir kunigo figūros bei tarnystės svarbą, kurios tikinčiųjų bendruomenėje niekas negali
pakeisti. Autentiškas kunigystės suvokimas reikalauja nuolatinio rūpesčio pašaukimų
sielovada, kuri leistų jaunuoliams pilnai atsiliepti į Dievo kvietimą tarnauti savo
broliams ir seserims. Tas pats galioja kalbant ir apie jaunų vaikinų bei merginų vienuolinių
pašaukimų atpažinimą bei subrandinimą. Savo ruožtu, pašaukimų sielovada vargu ar įmanoma
be brandžios teologijos ir tinkamos katechezės, kurios leistų vaikams ir jaunuoliams
giliai suvokti krikščioniško gyvenimo tiesas ir paslaptis.
Bet šalia rūpesčių
yra ir realių vilties ženklų. Popiežius pasidžiaugė, jog Pasaulinės jaunimo dienos,
vykusios Toronte 2002 metais, davė teigiamų vaisių ir patraukė nemažai Kanados jaunuolių,
o neseniai pasibaigę Eucharistijos metai, kurių metu jie buvo skatinami adoruoti ir
kontempliuoti Eucharistiją, jiems suteikė galimybę labiau dvasiškai ir krikščioniškai
subręsti. 2008 metais, keturių šimtų metų Kvebeko įkūrimo sukakties proga, čia vyks
Tarptautinis Eucharistinis Kongresas, dar vienas svarbus Kanados Bažnyčios gyvenimo
įvykis, pratęsiantis ankstesniuosius.
Šventasis Tėvas taipogi paskatino Kanados
vyskupus padėti vienuolinėms šeimoms, kurių nariai visą savo gyvenimą skiria išskirtinai
maldai ir tarnavimui silpniausiems visuomenės nariams – vargšams, seneliams, vaikams,
ligoniams. Vyskupų pareiga yra padėti kiekvienai vienuolinei šeimai išgyventi savo
pašaukimą, tačiau, reikalui esant, taipogi priminti, jog darbų gausa neturi užgožti
dvasinio gyvenimo ir suvokimo, jog vien Dievo gana žmogaus egzistencijos pilnatvei.
Kadangi pašvęstasis vienuolinis gyvenimas yra Dievo dovana Bažnyčiai, ganytojai turi
užtikrinti, kad vienuolinės bendruomenės gyvenimas bei veikla vyktų gilioje vienybėje
su visais Bažnyčios nariais, su pačia Bažnyčia ir jos ganytojais. Kita vertus, Dievui
pasišventusieji taipogi turi gilinti jausmą, kad jų bendruomenė yra dar didesnės šeimos
dalis ir ieškoti glaudžios vienybės su Bažnyčia.
Galiausiai, palinkėjęs taikos
ir ramybės, popiežius Benediktas XVI suteikė Kanados ganytojams, o per juos ir visiems
Kanados tikintiesiems, Apaštalinį Palaiminimą. (rk)