1998 metais Romoje vykusį specialųjį vyskupų sinodą Azijos klausimams pasiekė sukrečianti
žinia: gegužės 6 priešais Sahiwal teismo rūmus Pakistane, protestuodamas prieš mirties
nuosprendį jaunam krikščioniui Ayub Masih už neva piktžodžiavimą prieš Islamą, pistoletu
nusišovė Faisalabado vyskupas John Joseph.
Ayub byla pasiekė teismą kilus ginčui
dėl žemės namo statybai tarp neturtingų krikščionių ir žemės savininkų musulmonų.
Pastarieji apkaltino Ayub piktžodžiavimu, mat esą šis kritikavo Ajatolos Khomeini
fatvą, religinį įsakymą, skatinanti nužudyti indų rašytoją Salman Rushdie, kuris,
anot Ajatolos, savo romanu „Šėtoniškos eilės“ įžeidė Islamą.
Krikščionį Ayub
nuteisę teisėjai vadovavosi nuo 1986 metų Pakistano baud˛iamajame kodekse įsigaliojusia
norma 295/C, pagal kurią „tas, kuris ištartu ar rašytu žodžiu, bet kokiu regimu pavaizdavimu,
bet kokia tiesiogine ar netiesiogine užuomina išniekintu švento Pranašo Mahometo vardą,
bus nubaustas mirtimi arba bauda“. Netgi patys musulmonų teisininkai buvo daug kartų
pabrėžę šios normos ydingumą, kylantį iš jos platumo ir neapibrėžtumo. Antai, ja vadovaujantis
krikščionis, kuris, remdamasis Biblija, pareiškia, jog Kristus yra Dievo Sūnus, jau
gali būti baustinas mirtimi u˛ piktžodžiavimą, nors iš tiesu neturi nė mažiausios
intencijos įžeisti Islamą. Šios normos neapibrėžtumas taipogi leidžia manipuliuoti
ja siekiant egoistinių tikslų, pavyzdžiui pašalinti varžovus arba pasisavinti kieno
nors nuosavybę. Nuo 1986 metų iki 2004 metų buvo pateikti daugiau nei 4000 skundai
dėl piktžodžiavimo prieš Islamą, iš jų teismą pasiekė pusšešto šimto.
Šios
aiškiai diskriminacinės normos poveikį dar sustiprina islamo ekstremistų religinio
fanatizmo keliama baimė. Ekstremistai ne vieną dešimtį žmonių nužudė be jokio teismo
proceso, neretai remdamiesi tik gandais, o bylai pasiekus teismą – darydavo didžiulį
spaudimą teisėjams, kad šie paskelbtų neva teisingą mirties nuosprendį. Ir minėtą
jauną krikščionį Ayub teisę teisėjai dar pernelyg gerai atsiminė musulmono teisėjo
Arif Iqbal Bhatti likimą. Šis teisėjas 1996 metais buvo nužudytas už tai, kad nepasitvirtinus
kaltinimams piktžodžiavimu, išteisino du krikščionis.
Vyskupas John Joseph
aktyviai kovojo prieš piktžodžiavimo normą, kuri tapo viena iš didžiausių religinės
neapykantos skatinimo ir išraiškos priežasčių. Jis ne kartą buvo pareiškęs, jog ji
kuria baimės psichozę tarp krikščionių, mat ši drakoniška norma gali būti prieš juos
panaudota bet kada. Tas pats galioja ir tiems musulmonams, kurie nori tapti krikščionimis
– jie turi slėpti tokį savo norą.
Savo paliktame paskutiniame laiške jis ragino
vyskupus ir krikščionis, parlamentarus, nevyriausybines organizacijas, neabejingus
musulmonus padaryti viską, kad būtų sustabdytas Ayub mirties nuosprendis ir panaikinta
norma dėl piktžodžiavimo prieš Islamą.
Dramatiškas vyskupo protesto prieš
piktžodžiavimo normą gestas nusižudant sunkiai telpa į vienapusiškus vertinimus. Sunku
pasakyti ar šis gestas buvo herojiška auka, ar neviltis dėl esamos situacijos bei
palūžimas dėl negalėjimo jos pakeisti. Pakistano krikščionys, ir ne tik jie, laiko
vyskupą Joseph kankiniu. Tuo tarpu katalikų Bažnyčios Katekizmas sako, kad savižudybė
prieštarauja Dievo, davusiam gyvybę, meilei. Tačiau Katekizme taipogi išreiškiama
viltis, jog Dievas jam vienam žinomu būdu gali gailestingai suteikti išganymą į savo
gyvybę pasikėsinusiems žmonėms.
Beje, po vyskupo savižudybės tarptautinei bendrijai
atkreipus dėmesį į religinių mažumų diskriminaciją Pakistane, krikščioniui Ayub mirties
bausmė buvo panaikinta. Ji buvo pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos. (rk)