Šį antradienį, gegužės 9-ąją, minėjome Europos dieną - 1950 metų gegužės 9-osios Roberto
Schumano deklaracijos penkiasdešimt šeštąsias metines. Tai data žyminti iš karo griuvėsių
kylančios Europos bendradarbiavimo pradžią. Nors komunistų valdytoms šalims ilgiau
reikėjo laukti kol besivienijanti Europa pasieks ir jas, tačiau šiandien, nors kartais
ir kritikuodami kai kuriuos bendrosios rinkos administravimo aspektus, besivienijančioje
Europoje matome naujo, stabilaus, teisingo ir taikaus gyvenimo pažadą.
Pirmuoju
Europos integracijos programiniu aktu laikoma 1950 metų gegužės 9 dieną Prancūzijos
užsienio reikalų ministro Roberto Schumano pasakyta kalba, kurioje jis pasiūlė integruoti
Prancūzijos ir Vokietijos ekonomines struktūras, kad abi valstybės, buvusios varžovės
ir priešės, po antrojo pasaulinio karo baisumų pradėtų kokybiškai naują tarpusavio
santykių etapą.
Schumano deklaracija pradėjo ilgą procesą, kurio pirmas konkretus
rezultatas buvo 1951 metais Paryžiuje pasirašytas Europos anglies ir plieno bendrijos
steigiamasis aktas. Po kelerių metų ji peraugo į Europos ekonominę bendriją, formaliai
įkurtą Romoje 1957 metais, o praktiškai pradėjusią veikti nuo 1958-ųjų pradžios. Prie
pirmųjų šešių valstybių ilgainiui prisijungė vis kitos; ekonominę integraciją pradėjo
lydėti ir politinė. 1991 metais Europos ekonominė bendrija virto Europos Sąjunga,
o 2004 metų gegužės 1-ąją į ją buvo priimta dešimt naujų šalių, kurių dauguma pokario
dešimtmečiais geležine uždanga buvo atskirtos nuo laisvojo pasaulio.
Katalikų
Bažnyčia nuo pat pradžios remia Europos integraciją, tačiau nevengia ir kritikos.
Bažnyčiai pagrindinis europietiškumo bruožas, o tuo pačiu ir integracijos priežastis
bei pagrindas, yra ne bendra rinka, bet bendra kultūra, kurios susiformavimui daugiausia
įtakos turėjo krikščionybė. Šis faktas, nors vadinamų emancipuotųjų europiečių kritikuojamas
ir net pajuokiamas, nėra kokia nors dogma, bet yra akivaizdi istorinė tiesa. Tuo tikėjo
suvienytos Europos tėvu laikomas prancūzų politikas, krikščionis, Robertas Schumanas.
Tuo tikėjo ir tokie gimstančios suvienytos Europos šulai kaip Konradas Adenaueris
ir Alcide De Gasperi, vadovavę europinės integracijos keliu pradėjusioms eiti Vokietijos
ir Italijos vyriausybėms.
Krikščioniška Europos vizija patyrė tam tikrą pralaimėjimą
kuomet būsimosios Europos konstitucijos kūrėjai neišdrįso jos preambulėje paminėti
istorinių krikščioniškų europinės civilizacijos šaknų. Antra vertus, pralaimėjo ir
konstitucinė sutartis, kuri po poros ją atmetusių referendumų vargu ar bus galutinai
ratifikuota.
Vis dėlto svarbūs ne tie keli praleisti žodžiai dokumento tekste,
bet faktas, kad kažkas negero dedasi Europoje, kad ji gerokai nutolo nuo tokio savo
įvaizdžio, kokiu ištisus šimtmečius save pristatydavo. Vieni europiečiai šiandien
atrodo tarsi būtų pavargę, tarsi jiems patiems jau būtų nusibodusios tos visos vertybės,
kurias dar iš inercijos vadina europietiškomis. Kiti taip įsijautę į laisvės, pažangos,
lygybės, tolerancijos propagavimą, kad jau propaguoja ne šias vertybes, o jų parodijas.
Europiečiai tokie „tolerantiški“, kad žavisi viskuo kas svetima, o savęs pačių nekenčia.
Maždaug šitaip prieš keletą metų viename savo pasisakymų kalbėjo kardinolas Josephas
Ratzingeris, dabartinis popiežius Benediktas XVI.
Nepaisant išplitusio sekuliarizmo,
Bažnyčia neabejoja, kad Europos istorija yra paženklinta gaivinančio Evangelijos poveikio.
Krikščioniškasis tikėjimas neabejotinai yra esminė ir lemiama europinės kultūros pamato
dalis,- rašoma posinodiniame apaštališkajame parginime „Ecclesia in Europa“. Krikščionybė
iš tiesų suteikia Europai pavidalą, įdiegdama tam tikras pamatines vertybes. Pati
Europos modernybė, dovanojusi pasauliui demokratijos idealą ir žmogaus teises, semia
savo vertybes iš krikščioniškojo paveldo. Tačiau šiandienę Europą, tvirtinančią ir
plečiančią savo ekonominę bei politinę vienybę, kamuojama gili vertybių krizė. Kyla
įspūdis, jog nors ir disponuodama didesniais ištekliais ji stokoja polėkio, kuris
palaikytų bendrą projektą ir vėl teiktų jos piliečiams vilties pagrindą.
Dabartiniame
transformacijos procese Europa pirmiausia pašaukta iš naujo atrasti savo tikrąją tapatybę.
Nors jau ir yra tapusi labai įvairialypė, Europa turi statydinti naują vienybės įvairovėje
modelį, sutaikintųjų tautų bendriją, atvirą kitiems žemynams bei įsitraukusią į dabartinius
globalizacijos procesus. Norėdama suteikti naujo polėkio savo istorijai, ji turi pripažinti
ir, vadovaudamasi kūrybinės ištikimybės dvasia, iš naujo atrasti pamatines vertybes,
prie kurių įgijimo svariausiai prisidėjo krikščionybė ir kurios glaustai išreiškiamos
teigiant asmens transcendentinį orumą, protą, laisvę ir demokratiją, teisinę valstybę
bei politikos ir religijos perskyrą,- rašoma prieš trejus metus, didžiojo, taip pat
ir Lietuvą pasiekusio, Europos Sąjungos plėtros etapo išvakarėse paskelbtame dokumente.
(jm)