Katalikų ir ortodoksų suvažiavimas Vienoje

Gegužės 3-5 dienomis Austrijos sostinėje Vienoje vyksta katalikų ir ortodoksų bendrai surengtas suvažiavimas tema „Grąžinti Europai sielą. Bažnyčių misija ir atsakomybė“, skirtas dabartinio Europos identiteto nagrinėjimui. Šis susitikimas yra svarbus tuo, kad tai pirmas tokio bendradarbiavimo lygio ir pobūdžio tarp katalikų ir ortodoksų atvejis. Suvažiavimui kartu pirmininkauja kardinolas Paul Poupard, Popiežiškųjų kultūros ir tarpreliginio dialogo tarybų pirmininkas, ir Smolensko bei Kaliningrado metropolitas Kirilas, kuris taip pat užima Maskvos patriarchato departamento bažnytiniams ryšiams pirmininko pareigas.

Suvažiavimo idėja kilo dar 2004 metais, kardinolui Poupard lankantis pas Maskvos patriarchą Aleksijų II. Tada buvo konstatuota, kad tiek katalikams, tiek ortodoksams kyla daug klausimų dėl dabartinio Europos kontinento identiteto, kuris nebėra krikščioniškas ir yra linkęs užmiršti savo šaknis. Kiti klausimai kyla sprendžiant kaip atgaivinti bei grąžinti Europai jos krikščionišką sielą, kaip pačioms Bažnyčioms atsiliepti į globalizacijos, į naujų tikėjimų ar netikėjimų, intelektualinio skepticizmo bei moralinio reliatyvizmo keliamus iššūkius, kaip bendrauti su kitų religijų atstovais, kaip atsispirti sektoms, kaip perduoti krikščioniško tikėjimo tradiciją naujoms kartoms, kaip išlaikyti gyvą krikščionišką gyvenimą šeimose, parapijose, mokyklose, universitetuose.

Popiežiaus Benedikto XVI prašymu Vatikano valstybės sekretorius Angelo Sodano suvažiavimo Vienoje dalyviams atsiuntė laišką, kuriame visiems yra perduodami Šventojo Tėvo sveikinimai ir džiaugsmas, kad katalikai ir ortodoksai susirinko kartu spręsti tokius klausimus bei linkėjimai bendrai dirbant suvokti, kokiais keliais turi eiti Bažnyčios, kokiais būdais jos turi veikti, kad Europos tautos iš naujo atrastų Kristų.

Trečiadienio ryte atidarant suvažiavimą kardinolas Poupard pasakė kalbą, kurioje plačiai apžvelgė daugelį suvažiavimo aspektų bei užduočių. Štai keletas jo minčių.

Šio suvažiavimo motyvas, anot kardinolo Poupard, yra noras tarnauti Kristui ir Evangelijai. Europos, kuri savo taisykle padarė lotynišką posakį „etsi Deus non daretur“, reiškiantį „tarsi Dievo nebūtų“, kontekste Bažnyčios turi suvienyti jėgas, jei nori surasti ir Dievo ieškantiesiems pateikti atsispyrimo taškus naujame tūkstantmetyje, jei nori duoti sielą Europai. Vakarų ir Rytų Bažnyčios, tęsė Poupard, yra tarsi du plaučiai, kuriais kvėpuoja krikščionys, vyrai ir moterys. Reikia, kad Bažnyčios veiktų kartu, kiekviena išlaikydama savo amžių bėgyje susiformavusį identitetą ir požiūrio skirtumus, bet siekdamos tų pačių tikslų.

Griuvus Berlyno sienai, daugelio žmonių sielas užplūdo viltis, jog tai moralinio atgimimo pradžia, naujas pavasaris tiek Europai, tiek Rytų ir Vakarų Bažnyčioms. Tačiau ar šiandien, praėjus 15 metų, šios viltys pasiteisino? Demografiniu požiūriu galima sakyti, jog Europoje ne pavasaris, o ruduo. Kodėl šiandien bevaikystė, klausė kardinolas Poupard, Biblijoje išgyventa kaip bausmė, kai kur Europoje tapo netgi idealu? Argi tai nėra materialistinės kultūros, žmonėse įspaudusios egoistišką ir hedonistišką egzistencijos viziją, pasekmė? Kardinolas Poupard apgailestavo, kad europiečiai nebesuvokia tos tradicijos, kurioje užgimė Europa ir kurios susiformavime Evangelija atliko pamatinį vaidmenį. Europa išgyvena tarsi visuotinę savo šaknų amneziją, užmarštį. Tai kelia sumaištį europiečių sąmonėse, kurie, praradę ryšį su tūkstančius metų Europos kultūrą maitinusiu Centru, nebežino kaip suteikti formą giliai vidinei intuicijai, jog pasaulis neapsiriboja tik regėjimo lauku ir tik tuo, ką galima regėti.

Europietis žmogus yra dvasiškai nusilpęs. Į ekonominę naudą orientuotas visuomenės gyvenimas nepatenkina jo giliųjų poreikių, seksualinė laisvė ir laisvė nuo įsipareigojimų šeimai, nuo vertybių ilgainiui pasirodo esanti tik pseudo-laisvė. Amputavus transcendentinį ir vertybinį lygį lieka, Evangelisto Jono žodžiais, „kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2,16).

Tačiau Bažnyčių misija ir pareiga yra perduoti Kristaus evangelinę meilės žinią, padėti atrasti savo šaknis ir grąžinti sielą būtent dabarties žmogui, tokiam, koks jis yra savo kasdienybėje, savo mintyse apie gyvenimą ir mirtį. (rk)