Benediktas XVI vadovavo rožinio maldai Dieviškosios Meilės Marijos šventovėje.

Gegužės pirmosios, darbininko Juozapo šventės pavakare Šventasis Tėvas, Benediktas XVI, Romos vyskupijos Marijos šventovėje “ Divino Amore” vadovavo pirmajam šių metų gegužinių Rožiniui.

Sekdamas pirmtako pėdomis, Benediktas XVI, kaip 1999 metais Jonas Paulius II, į “Divino Amore” šventovę atskrido sraigtasparniu tiesiai iš Vatikano, nors kelio nedaug – iki šventovės vos 20 kilometrų nuo Romos centro. Šventąjį Tėvą šventovėje pasitiko popiežiaus vikaras Romos miestui, kardinolas Camillo Ruini, už Romos vyskupijos pietinį sektorių atsakingas augziliaras, vysk. Pietro Schiavon ir šventovės rektorius, prel. Pasquale Silla.

Su Romos vyskupijos tikinčiaisiais sukalbėjęs penkis Rožinio džiaugsmo slėpinius, Benediktas XVI trumpai pasveikino visus marijinės maldos dalyvius. Sveikinimo kalboje popiežius
džiaugėsi, jog kartu galėjo apmąstyti išganymo slėpinių pradžią nuo Jėzaus prasidėjimo Mergelės įsčiose tarpininkaujant Šventajai Dvasiai iki 12 mečio Jėzaus atradimo Jeruzalės šventykloje, kurioje klausėsi ir klausinėjo mokytojų.

Galėjom apmąstyti Marijos nuolankų tikėjimą, jos visišką pasitikėjimą Dievu ir pasivedimą į jos rankas. Ir mes, kaip Betliejaus piemenys, pasijutome esantys arti kūdikio Jėzaus ir jame atpažinome bei pašlovinome Amžinojo Dievo Sūnų, kuris iš meilės tapo mūsų broliu ir drauge mūsų vieninteliu Išganytuoju. Įžengėme ir mes, kartu su Marija ir Juozapu, į Šventyklą, kad galėtume Dievui paaukoti kūdikį ir įvykdyti apsivalymo apeigas. Tuo metu ir mes išgirdome Simeono žodžius apie išganymą ir kartu apie prieštaravimo ženklą, apie kryžių ir apie kalaviją, kuris po sūnaus kryžiumi, pervers Marijos sielą ir kaip tik per tai ji taps ne tik Dievo motina, bet ir mūsų visų motina.

Savo enciklikoje rašiau, kad Marija yra mylinti moteris, - sakė Benediktas XVI. Ji, kaip tikinčioji, kuri tikėjime mąsto Dievo mintimis ir trokšta pagal Dievo valią, negali būti kitokia kaip mylinti moteris. Marija yra Dievo meilės mums, jo gerumo ir gailestingumo, vaisius ir ženklas. Todėl drauge su visų laikų ir kraštų tikėjimo broliais kreipiamės į Ją su savo prašymais ir viltimis, savo linksmais ir liūdnais gyvenimo reikalais.

Popiežius meldė Dieviškosios meilės Marijos užtarti visą Romos vyskupiją ir jį patį, kitus vyskupus ir kunigus, šeimas, pašaukimus, vargšus, kenčiančius, ligonius, vaikus ir senelius. Ypatingai melsdamasis už Italiją, popiežius prašė ypatingo Mergelės Marijos užtarimo suteikti atsivertimo malonę, kurios romiečiai meldė 1944 metais.

Šv. Tėvas mintimis užtikrino dvasinį artumą italų šeimai, sekmadienį pietų Italijos Iskijos saloje skaudžiai nukentėjusiai žemės nuošliaužų tragedijoje bei prisiminė italų karius, žuvusius per išpuolį Irake ir meldė Visagalį pasaulį išvaduoti iš karų ir terorizmo.

Po rožinio maldos šv. Tėvas dar valandėlę pasiliko Dieviškosios meilės Marijos šventovėje privačiam vizitui, kuriam pasibaigus sraigtasparniu sugrįžo į Vatikaną.

*

Dieviškosios Meilės Marijos, “Madonna del Divino Amore”, šventovę konsekravo kardinolas Carlo Rezzonico, būsimas Klemensas XIII, 1750 Šventųjų metų gegužės 31 dieną. Senoji šventovės bažnyčia yra iškilusi vietoje prie Ardeatinos kelio, greta Castel di Leva pilies griuvėsių, prie kurių nelaiminam keliauninkui apsireiškė Mergelė Marija. Senąją šventovės bažnyčią pastatė neapolietis architektas Filippo Raguzzini 1744 metais. Virš šventovės pagrindinio altoriaus buvo iškeltas stebuklinguoju laikomas paveikslas.

Popiežius Benediktas XVI į „Divino Amore“ atvyko praėjus 27 metams nuo pirmojo Jono Pauliaus II vizito 1979 metais ir 7 metamas nuo paskutiniojo jo apsilankymo 1999 metais, kurio metu Dievo tarnas konsekravo naujuosius šventovės pastatus – bažnyčią, parapijos rūmus, sales. Naujosios šventovės pastatymu Dievo tarnas Jonas Paulius II išpildė romiečių pasižadėjimą kai 1944 metais suklupę po Dieviškosios meilės Marijos kojų romiečiai meldė apsaugoti Romą nuo karo audros.

*

Romos Dieviškosios meilės Motinos šventovės istorijoje yra minima XII amžiuje, dabartinės šventovės vietoje pietiniuose Romos priemiesčių laukuose stovėjusi Savello-Orsini šeimos tvirtovė Castel di Leva. Vieno iš pilies bokštų viršūnę puošė paveikslas, vaizduojantis soste sėdinčią Mergelę Mariją rankoje lankančią kūdikėlį Jėzų ir virš jų plevenantį baltą balandį, vaizduojantį Šventąją Dvasią, kuri būtent ir yra Dieviškoji Meilė. Šioji galbūt XII-ame amžiuje tapyta freska buvo labai gerbiama vietos piemenų. Šio Marijos su kūdikiu ir Šventąja Dvasia atvaizdas pagarsėjo kaip stebuklingas paveikslas tiktai XVIII amžiuje. Pirmojo stebuklo istorija tokia: 1740 metų pavasarį į Romą vykstantis keliauninkas, prie pat tvirtovės bokšto buvo užpultas įsiutusių šunų, kurie puolė jį draskyti. Pastebėjęs bokšto viršūnėje Marijos paveikslą, keliauninkas ėmė maldauti malonės. Ir jo prašymas buvo išklausytas: ūmai atšokę nuo nelaimingo keleivio, šunys pabėgo į laukus. Šios folklorinio atspalvio istorijos niekas neneigia, tačiau kai kam atrodo, jog įvykis yra pernelyg lėkštas, kad galėtų būti iškeltas į stebuklų “rangą”. Tačiau faktu lieka tai, kad nuo tada Mergelės Marijos paveikslas išgarsėjo kaip stebuklingas ir apie jį, šioje nuošalioje, bei tuo metu nereikšmingo Romos priemiesčių laukų vietovėje pradėjo burtis minios maldingų tikinčiųjų, atvykstančių prie stebuklingo paveikslo melsti Dangaus malonių – Dieviškosios meilės ir Dievo gailestingumo. Nepraėjus keliems mėnesiams buvo pastatyta kukli ir neišvaizdi šventovė, į kurią buvo perkeltas stebuklingas paveikslas. Amžiams bėgant šventovė nebuvo prižiūrima, bet maldingos tikinčiųjų kelionės į šventovę nenutrūko niekada.

Šventovės atgimimas ir suklestėjimas prasidėjo 1930 metais, kai jos rektoriumi buvo paskirtas jaunas ir energingas kunigas, Dievo tarnas Umberto Terenzi, atgaivinęs vietos parapijos veiklą ir įsteigęs Dieviškosios meilės Motinos misijų kongregaciją, dabar turinčią centrų Lotynų Amerikoje ir Azijoje. “Dieviškosios meilės Motinos vaikų” vyrų ir moterų kongregacijos charizma pasižymi ypatingu pamaldumu Mergelei Marijai ir artimo meilės darbams, ypač vargšų, apleistų, vienišų ir vargstančių visuomenės narių globa.

Šventovės populiarumas Romoje ir romiečių ypatingas prisirišimas prie Dieviškosios meilės Motinos paveikslo yra susijęs su kitu, mūsų amžiuje įvykusiu, stebuklingu įvykiu: Romos miesto išgelbėjimu per antrąjį pasaulinį karą.

1943 ir 44 metais buvo iškilęs rimtas pavojus, jog Romos miestas gali būti karo veiksmų sunaikintas. Nukritus pirmosioms sąjungininkų bomboms, romiečiai paveikslą perkėlė į patį miestą ir nuo sausio 24-tos dienos jį slapstė įvairiose vyskupijos bažnyčiose. Paveikslas galop buvo nugabentas į senamiesčio centre esančią šv. Ignaco bažnyčią. Roma tada buvo nacių okupuota. 1944 metų gegužės mėnesį prie Romos artėjant amerikiečių kariuomenei atrodė, kad dėl Romos vyks įnirtingi mūšiai tarp vokiečių ir sąjungininkų. Todėl 1944 metų birželio 4 dieną šv. Ignaco bažnyčioje prie stebuklingo paveikslo gausiai susirinkę romiečiai davė įžadą Mergelei Marijai, jog už Romos miesto išvadavimą krikščioniškai atsinaujins malda ir darbais ir kad pastatys naują šventovę Dievo Motinos garbei. Dar tos pačios birželio 4-sios vakarą vokiečiai be pasipriešinimo pradėjo trauktis iš Romos. Romiečių prašymas buvo išklausytas. Stebuklingu būdu Roma buvo apsaugota. Nepraėjus savaitei po romiečių iškilmingo pasižadėjimo ir Romos išvadavimo, popiežius Pijus XII-sis 1944 metų birželio 14 dieną atvyko į šv. Ignaco bažnyčią, kur prie stebuklingo paveikslo, Dieviškosios meilės Motinos atvaizdui suteikė “Romos Miesto gelbėtojos” titulą.

Romos vyskupijos tikinčiųjų pamaldumas į Dieviškosios meilės Motiną yra pavyzdingas. Kiekvieną šeštadienį nuo Velykų iki spalio pabaigos rengiamos naktinės procesijos, kurios prasideda vidurnaktį Romos centre, Porta Capena aikštėje (Piazza di Porta Capena) ir pasibaigia išaušus sekmadienio rytui Dieviškosios meilės šventovėje. Procesija užbaigiama mišiomis, kurios pradedamos 5 val. ryto. Procesija pėsčiomis į Dieviškosios meilės šventovę taip pat būna rengiama naktį iš gruodžio 7-sios į gruodžio 8-ąją, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo liturginės iškilmės proga.

Kas savaitę naktį iš ketvirtadienio į penktadienį Šventovėje rengiama maldos vigilija. Dieviškosios meilės Motinos šventovė “Madona del Divino Amore” yra atidaryta tikinčiųjų lankymui kasdien, be pertraukos.

*

Dieviškosios meilės Motinos šventovės teritorijoje yra daug lankytinų objektų. Tebėra išlikęs buvusios tvirtovės bokštas ant kurio ankščiau buvo laikomas stebuklingas paveikslas ir prie kurio XVIII amžiuje įvyko pirmasis stebuklas. Pastačius šventovę į ją buvo perkeltas stebuklingu laikomas paveikslas. Priešais tvirtovės bokštą yra Lurdo Marijos grota. Jį buvo įrengta 1958 metais minit Mergelės Marijos apsireiškimo Lurde 100 metines. Kelyje, vedančiame nuo tvirtovės bokšto yra įrengtos septynios Sopulingosios Marijos kelio stotys, kuriose yra atvaizduoti pagrindiniai Jėzaus motinos Marijos gyvenimo momentai. Šventovėje veikia Dievo Motinos paveikslų nuolatinė paroda, kurioje yra eksponuojama daugiau kaip 1000 Mergelės Marijos paveikslų kopijų iš viso pasaulio. Kita Šventovės teritorijoje veikianti nuolatinė paroda yra skirta Turino drobulės tyrimams. Šventovės ir buvusios XII amžiaus tvirtovės teritorijoje Verbų sekmadienį ir Didžiosios Savaitės penktadienį vyksta Kristaus kančios kelio vaidinimas, kurį atlieka apie 200 parapijiečių. Kančios pasakojimas vyksta laukuose po atviru dangumi prie tvirtovės ir pilies griuvėsių. Laukuose įrengtoje natūralioje scenoje yra atkurtos pagrindinės Jeruzalės vietovės, kuriose vyko svarbiausi Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo įvykiai. Kristaus kančios vaizdai yra atliekami pagal Turino drobulės atspaude užfiksuotą nukryžiuotojo kančią.

Naujoji Dieviškosios meilės Motinos šventovė, konsekravo Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius II, ir prie šventovės pastatytos parapijos patalpos sudaro didingą modernios architektūros ansamblį, kuris labai darniai yra suderintas su apylinkės laukų gamtovaizdžiu ir šviesa. Iš tolo žiūrinti 1.500 žmonių talpinanti šventovė yra nepastebima, nes jos stogą, tarsi iš laukų kylančią kalvą, dengia laukų žolės danga. Šventoriuje iškastas nedidelis ežeras. Šventovės viduje vietoj sienų įrengti milžiniški margi vitražai, pro kuriuos įsiskverbiantys skirtingų spalvų šviesos spinduliai visą vidaus erdvę pripildo mistine šviesa. Prie naujosios šventovės ir parapijos namų yra 1000 vietų auditorija, senelių prieglauda, mariologijos centras su biblioteka ir parodų sale, keletas didesnių ir mažesnių konferencijų salių.

Per Didįjį krikščionybės jubiliejų 2000 metais, popiežius Jonas Paulius II bulėje “Incarnationis Mysterium” įrašė Dieviškosios meilės Motinos šventovės baziliką greta keturių patriarchalinių bazilikų kaip vieną iš jubiliejaus metais lankytinų Romos vyskupijos bažnyčių.

Jonas Paulius II iš viso tris kartus buvo atvykęs lankytis šioje Romos vyskupijos Marijos šventovėje. Pirmą kartą popiežius Jonas Paulius II šventovėje lankėsi lygiai prieš 27 metus, 1979 metų gegužės 1-ąją, kai buvo atvykęs parapijos vaikų būriui sutekti Sutvirtinimo Sakramentą. Antrą kartą krokuvietis Jonas Paulius II į „Divino Amore“ šventovę atvyko 1987 metais. Pastarasis jo apsilankymas ženklino svarbų parsirengimo Didžiajam Krikščionybės jubiliejui momentą – Popiežius šventovėje 1987 metų birželio 7 d. paskelbė parsirengimo 2000 metų jubiliejui skirtus nepaprastus Marijos metus. Kaip minėtą, trečiuoju apsilankymu „Madonna del Divino Amore“ šventovėje popiežius Jonas Paulius II išpildė kelis dešimtmečius ankščiau romiečių duotą pasižadėjimą Mergelei Marijai, - jos garbei pastatė naują šventovę. (sk)