III Velykų sekmadienio Evangelija ir homilija

Jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią. O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse. Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“. Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai. (Lk 24, 35-48).

TAI, KAS SVARBIAUSIA

Išsigandę, dvejojantys, besistebintys, nudžiugę…

Visi šie žodžiai vartojami trečiojo Velykų sekmadienio Evangelijos ištraukoje, apibūdinant apaštalus, jiems susitikus su Jėzumi. Jie nusako, kaip keitėsi jų požiūris tą akimirką.

Tačiau, ko gero, labai nesuklysiu, tardamas, jog jie labai tinka ir nusakant kiekvieno žmogaus kasdienybę, ypač tuomet, kai susiduriame su tikėjimo klausimais, todėl būtų verta pagalvoti apie tai, iš kur atsiranda šios nuotaikos ir kas yra svarbiausia.

Paties Jėzaus išrinkti apaštalai, pašaukti būti gimstančios Bažnyčios šulais, paaukojo savo gyvenimą, kad atsilieptų į Išganytojo kvietimą būti Jo Evangelijos skelbėjais pasaulyje. Tiesa, jie nemanė, kad jų Mokytojas ir Viešpats, įsikūnijusi vargšų žmonių tarpe dieviškoji Meilė, gali būti pažemintas ir suimtas teisiamas ir plakamas, pažemintas ir pasmerktas lėtai kankinančiai mirčiai, o galiausiai, kaip ir visi žmonės, palaidotas, tuo tarsi patvirtinant, kad viskas baigėsi ir jau nebelieka jokių vilčių.

Galėtume sakyti, jog visa tai Jėzus jau buvo apaštalams papasakojęs, vadindamas šią akimirką “savo valanda”, kuomet Jis, atėjęs į pasaulį gelbėti žmonių, prisiims visą jų likimą, tačiau tokie teoriniai tvirtinimai tikrai nieko nebūtų galėję pasakyti apaštalams, mačiusiems žiaurią kančią. Tie svarstymai taip dažnai nieko nebepasako ir mums, savo gyvenimo kelyje sutikus nelaimę ar patyrus nusivylimą. Tada dažniausiai lieka tik baimė ir išgąstis. Žmogiškas protas nesugeba pasiekti daugiau, žmogaus širdis dreba iš baimės…

Jėzaus palaidojimo metas apaštalams ir visiems kitiems tikintiesiems buvo baisios tamsos metas, nepakeliama naktis, kai nusvyra rankos, kai jau nieko nebesinori daryti, o vien tik beviltiškai pasiduoti gyvenimo tėkmei, ištarus sau: kas bus, tas…

Todėl žinia apie nuo Jėzaus kapo nuristą akmenį apaštalų širdyse sužadino viltį, ji tapo ir ženklu visiems visų laikų pasimetusiems ir nusivylusiems žmonėms: jei šis akmuo nuristas, vadinasi bus nuristas ir akmuo nuo visų širdžių, skendinčių pasimetimo bei nevilties naktyje, o Išganytojas vėl bus drauge su mumis!

Vis tiktai Jėzaus pasirodymas nustebino, o drauge ir išgąsdino apaštalus. Kartais viltys atrodo tokios neįmanomos, jog, galiausiai joms išsipildžius, nesugebame tuo patikėti. Kaip tik todėl Viešpats ir valgė drauge su savo mokiniais, kaip tik todėl kalbėjo jiems apie save, liepdamas paliesti Jo rankas ir kojas. Jam rūpėjo viena: kad visus kitus jausmus nustelbtų pasitikintis džiaugsmas, kuris vienintelis gali tapti kuriančia jėga.

Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus…

Apaštalai privalėjo suvokti, jog viskas pasaulyje turi savo tikslą, kad net ir sunkumai bei nelaimės gali vesti į ramybę, kad atleidimas, nugalintis blogį, pakelia žmogų gyvenimui. Mokiniai negalėjo likti tik Jėzaus kančios liudytojais. Tokiu atveju jų skelbimas būtų buvęs nepilnas ir savotiškai beprasmis, nešantis tik neviltį, arba, kaip mėgstama sakyti, “niūrią gyvenimo tiesą”.

Tikroji tiesa ten, kur yra vietos džiaugsmui, kur visos kitos emocijos tampa viena didele, Dievo meilę spinduliuojančia laime ir ramybe. Šis jausmas prieinamas bet kurią akimirką, netgi bandymų ir skausmo valandomis, jo negali išplėšti jokie kankinimai, negali atstoti jokie kiti gyvenimo turtai. Svarbiausia, kad žinome, jog Jėzus yra gyvas… Gyvas mumyse…