XII plenarinė Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos sesija
 

Balandžio 28 – gegužės 2 dienomis Romoje vyks XII Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos sesija. Jos tema yra „Prarandamas jaunimas? Solidarumas su vaikais ir jaunais žmonėmis neramumų amžiuje“. Jau ankstesnėje sesijoje, vykusioje 2004 metais, akademijos nariai ir bendradarbiai nagrinėjo solidarumo tarp skirtingų amžiaus kartų problematiką. Šioje sesijoje ji tęsiama.

Lyginant dabartinę situaciją su buvusia prieš 30 ar 40 metų, galima konstatuoti didelius demografinius pasikeitimus. Jei anuomet vyravo nuomonė, jog žmonių populiacijos augimo greitis pasaulį įstums į skurdą ir badą, o vienintelis būdas to išvengti yra gimimų ribojimas, tai šiandien problema apsisuko 180 laipsnių – mažo gimstamumo ir gerokai pailgėjusio žmonių gyvenimo kombinacija iškelia pasenusios visuomenės problematiką. Tai nulemia visiškai kitokius nei ankščiau jaunų ir senų kartų santykius, nekalbant apie poveikį valstybių ekonominiam ir socialiniam gyvenimui. Sekant Bažnyčios socialinio mokymo principus, Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos nariai stengiasi analizuoti naujus pokyčius ne konflikto, tačiau solidarumo tarp kartų terminais bei pateikti visoms amžiaus grupėms palankius sprendimus.

Popiežius Benediktas XVI XII Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos sesijos dalyviams pasiuntė laišką, kuriame užsiminė ne tik apie demografinius pokyčius, bet apie tų pokyčių dvasines ir moralines priežastis.

Popiežius pažymėjo, kad visuomenės senėjimas, nulemtas gimimų skaičiaus mažėjimo bei vidutinės gyvenimo trukmės didėjimo, ir su tuo susijęs jaunų žmonių, būtinų visuomenės atnaujinimui, skaičiaus trūkumas nėra aiškintinas tik ekonominėmis priežastimis. Greta pastarųjų galima išvardinti eilę dvasinių motyvų, kuriuos galima sutraukti į konstatavimą, kad šiandienos žmogui trūksta tikėjimo, vilties ir, galiausiai, nesavanaudiškos meilės. Juk pasiryžimas turėt ir augint vaikus kyla iš vilties ir pasitikėjimo ateitimi bei iš meilės, kurios žmogus nesutelkia tik ties savimi pačiu, bet leidžia jai būt dosniai ir kūrybingai kitų atžvilgiu. Didelio porų skaičiaus vengimas žengti didesnio įsipareigojimo link, nenoras tūrėti vaikų, didelis skyrybų skaičius rodo, jog pasaulyje trūksta tokios nesavanaudiškos meilės.

Vaikai ir jauni žmonės yra pirmieji, kurie nukenčia nuo šio meilės trūkumo ir, negaunant tvirtų gairių iš suaugusiųjų pasaulio, jų dvasinis ir intelektualinis vystimasis gerokai nukenčia. Šią žalą dar didina materialistinės pasaulio vizijos, kurios ignoruoja dvasines vertybes ir neugdo vaikui ar jaunuoliui būdingo idealizmo jausmo bei atvirumo transcendencijai. Toks uždarumas riboja jauno žmogaus pasirinkimo laisvę, aiškių gyvenimo principų susiformavimą ir autentišką prasmės pojūtį.

Popiežius mokslininkų paprašė atkreipti dėmesį ypač į žmogaus laisvės problemą, į jos galimybes bei ribas šiandieninės visuomenės bei šiandieninių socialinių procesų kontekste. Šventasis Tėvas savo laišką baigė linkėjimu, kad Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos sesijos dalyvių darbas būtų lydimas įkvėpimo ir visiems perdavė savo palaiminimą. (rk)