Nauji mokslo ir filosofijos dialogo keliai

Romoje vyko Popiežiškojo Grigaliaus universiteto organizuota ir Popiežiškosios kultūros tarybos globotas darbinis seminaras apie mokslo ir filosofijos dialogą, ypač atkreipiant dėmesį į gamtos filosofiją.

Ši sesija buvo vienas iš daug didesnio tyrimų projekto žingsnių. Šis projektas, pavadintas „Mokslas, teologija ir ontologinis klausimas“, simboliškai buvo pradėtas 2000 metų gegužės 25 dieną, per jubiliejinį mokslininkų susitikimą. Pagrindiniai projekto partneriai yra trys Popiežiškieji universitetai ir Popiežiškoji kultūros taryba, tuo metu, kaip ir šiandien, vadovaujama kardinolo Paul Poupard, tačiau projekte taip pat bendradarbiauja daug institucijų ir mokslininkų besidominčių religijos ir mokslo sąveika. Šios sąveikos dabartinį suvokimą katalikų Bažnyčioje kardinolas Poupard tada apibendrino šitaip: „Kaip viena iš tiesos pažinimo formų, Bažnyčia negali apsieiti be mokslo, tačiau, savo ruožtu, religija gali padėti mokslui apsivalyti nuo stabmeldiško scientizmo ir klaidingų absoliutų“.

Dabar vykusio seminaro atidaryme kardinolas Poupard trumpai apžvelgė mokslo ir religijos santykį. Pasak jo, didžiulė gamtamokslių pažanga keičia ir įtakoja dabartinį žmonių pasaulėvaizdį, tokie, palyginus, nauji mokslai, kaip kosmologija ir kvantinė fizika sudrumsčia mūsų įprastinius įsitikinimus ir verčia ieškoti atsakymų į naujus klausimus. Filosofijos ir teologijos disciplinos, besidominčios tais pačiais realybės aspektais, irgi negali likti nuošalėje.

Kardinolas Poupard teigė, jog dabartinių gamtamokslių šviesoje formuojasi tam tikra visa aprėpianti filosofinė pasaulio vizija. Ji realybę nušviečia kaip tam tikrą auto-organizacinę formą, sinergiją, kaip tam tikrą sistemą, kuri funkcionuoja kryptingai link sudėtingesnių pavidalų, tarsi turėtų protą, galintį nustatyti tikslus ir pasirinkti priemones jiems pasiekti. Kai kurie tokį gamtos kryptingumą vaizdžiai palygino su „aklo laikrodininko“ darbu.

Jei kryptinga gamtos auto-organizacija yra beveik visuotinai pripažįstama, nėra lengva susitarti kaip ją interpretuoti. Viena vertus, netrūksta panteistinių vizijų šalininkų, kurie gamtos evoliuciją sutapatina su paties Absoliuto evoliucija, kita vertus, kiti ją mato kaip geležinių gamtos dėsnių ir gryno atsitiktinumo kombinaciją.

Labai apibendrintai įvairiuose požiūriuose galima išryškinti dvi priešingas pozicijas: viena teigia, kad racionalumas yra gamtos bei kosmoso prigimtyje, o kita – kad kosmosas yra absoliučiai iracionalus.

Ar kosmose ir gamtoje kažkokiu būdu esantį racionalumą pripažįstanti pozicija leidžia mums daryti prielaidą, kad egzistuoja dar ir su gamta nesusitapatinantis protas, kurį krikščionys identifikuoja kaip Logos, kuriantį Dievo Žodį? Tai nėra aišku savaime, - sakė Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas ir palinkėjo seminaro dalyviams rezultatyvių diskusijų. (rk)