Didžiajame nakties budėjime išgyvenome
lemtingą ir visada dabartinį Prisikėlimo įvykį, svarbiausią krikščionių tikėjimo slėpinį.
Bažnyčiose uždegtos nesuskaitomos velykinės žvakės simbolizuoja žmonijai švietusią
ir šviečiančią Kristaus šviesą, visiems laikams nugalinčią nuodėmės ir blogio sutemas.
Šiandien garsiai skamba žodžiai, kurie nustebino moteris, po šabo kitos dienos rytą
atėjusias prie kapo, kuriame buvo paguldytas paskubomis nuo kryžiaus nuimtas Kristaus
kūnas. Liūdnos ir nusivylusios netekus Mokytojo, jos rado didelį akmenį nuritintą
nuo kapo angos ir įėjusios vidun pamatė, kad kūno nėra. Joms ten bestovint nuliūdusioms
ir sutikusioms, prisiartinę du vyrai spindinčiai drabužiais, prabilo: „Kam ieškote
gyvojo tarp numirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė“ (Lk 24, 5-6). „Non est hic, sed
resurrexit“ (Lk 24, 6). Nuo to ryto šitie žodžiai nepaliaudami skamba visame pasaulyje
ir skelbia džiaugsmą, kuris per amžius nekinta, o tuo pat metu yra kupinas nesuskaičiuojamų
naujų sąskambių.
„Nėra jo čia. Jis prisikėlė“. Dangaus pasiuntiniai visų pirma
praneša, kad Jėzaus čia nėra: Dievo Sūnus nėra kape, nes jis negali būti mirties įkaitas
ir kapas negali laikyti įkalinto „Gyvojo“, kuris pats yra gyvybės šaltinis. Kaip Jona
˛uvies pilve, taip ir nukryžiuotas Kristus buvo prarytas žemės (Mt 12, 40), kol praėjo
šabas. Iš tiesų, kaip rašo evangelistas Jonas (19, 31), tas šabas buvo didelės šventės
diena – tai buvo pats iškilmingiausias šabas visoje istorijoje, nes tą dieną „Šabo
Viešpats“ (Mt 12, 8) užbaigė kūrimo darbą (Pr 2, 1-4a), suteikdamas žmogui ir visai
kūrinijai Dievo vaikų garbės laisvę (Rm 8, 21). Užbaigus šį nepaprastą darbą, bedvasį
kūną persmelkė gaivinantis Dievo alsavimas ir, išsiveržęs iš kapo krantų, jis šlovingai
prisikėlė. Dėl to angelai skelbia: „Nėra jo čia“, kape jo negali būti. Jis keliavo
žmonių keliais, kaip visi, kape užbaigė savo žemišką kelią, tačiau jis nugalėjo mirtį
ir visiškai naujai, vien dėl meilės, atvėrė žemę, plačiai ją atidarė dangui.
Jo
prisikėlimas, Krikšto dėka, mus „inkorporuoja“ į Jį, tampa mūsų prisikėlimu. Apie
tai kalbėjo jau pranašas Ezekielis: „Atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų
kapų, mano tauta, ir parvesiu į Izraelio žemę“ (Ez 37, 12). Šitie pranašo žodžiai
Velykų dieną įgauna ypatingos vertės, nes šiandien pildosi Sutvėrėjo duotas pažadas;
šiandien, taip pat ir dabartiniais nerimo ir netikrumo kupinais laikais, iš naujo
gyvename prisikėlimo įvykį, kuris perkeitė mūsų gyvenimą, perkeitė žmonijos istoriją.
Iš Kristaus tikisi vilties, kartais net nesąmoningai, visi tie, kuriuos vis dar slegia
kančios ir mirties priespauda.
Prisikėlusiojo dvasia teatneša paguodą ir saugumą
visų pirma Afrikos Darfuro gyventojams, kenčiantiem nepakeliamus sunkumus; taip pat
Didžiųjų ežerų regionui, kur dar neužgydyta daugybė žaizdų; daugeliui Afrikos tautų,
kurios trokšta susitaikinimo, teisingumo ir pažangos. Taika pagaliau tenugali tragišką
smurtą, nuo kurio žūsta žmonės Irake. Nuoširdžiai linkiu taikos taip pat tiems, kas
yra įvelti į konfliktą Šventojoje Žemėje; kviečiu visus į kantrų ir ištvermingą dialogą,
kad būtų pašalintos senos ir naujo kliūtys, kad būtų vengiama keršto pagundų ir jaunajai
kartai būtų įdiegta tarpusavio pagarba. Tarptautinė bendruomenė, reikalaujanti, kad
būtų gerbiama Izraeliui priklausanti teisė gyventi ramybėje, tepadeda palestiniečių
tautai įveikti kasdienio gyvenimo sunkumus ir užsitikrinti ateitį susikuriant savo
valstybę. Prisikėlusiojo dvasia tepažadina veiklos dinamizmą Lotynų Amerikoje, kad
vadovaujantis santarvės ir veiklaus solidarumo vertybėmis, būtų pagerintos milijonų
žmonių gyvenimo sąlygos, kad liautųsi žmonių grobimai, kad būtų sutvirtintos demokratinės
institucijos. O kiek tai liečia krizes, susijusias su branduoline energija, rimtomis
ir lojaliomis derybomis tebūna pasiekti visų šalių savigarbą tenkinantys sprendimai,
tesustiprėja valstybių ir tarptautinių organizacijų vadovų ryžtas siekti etninių grupių,
kultūrų ir religijų taikaus sambūvio, idant būtų atitolinta terorizmo grėsmė.
Visur
tebūna juntama prisikėlusio Viešpaties gyvybės, taikos ir laisvės jėga. Visiems yra
skirti žodžiai, kuriais prisikėlimo rytą angelas nuramino išsigandusias moterų širdis:
„Nebijokite! Jo čia nebėra. Jis prisikėlė“ (Mt 28, 5-6). Jėzus prisikėlė ir mums dovanoja
taiką; jis pats yra taika. Dėl to Bažnyčia drąsiai kartoja: „Kristus prisikėlė – Christos
anesti“. Trečiojo tūkstantmečio žmonija tenebijo atverti jam širdies. Jo Evangelija
visiškai numalšina kiekvieno žmogaus širdyje glūdintį taikos ir laimės troškimą. Kristus
yra gyvas ir jis keliauja drauge su mumis. Tai neapsakomas meilės slėpinys. Christus
resurrexit, quia Deus caritas est! Alleluia!