"Urbi et Orbi"

Christus resurrexit! Kristus prisikėlė!

Didžiajame nakties budėjime išgyvenome lemtingą ir visada dabartinį Prisikėlimo įvykį, svarbiausią krikščionių tikėjimo slėpinį. Bažnyčiose uždegtos nesuskaitomos velykinės žvakės simbolizuoja žmonijai švietusią ir šviečiančią Kristaus šviesą, visiems laikams nugalinčią nuodėmės ir blogio sutemas. Šiandien garsiai skamba žodžiai, kurie nustebino moteris, po šabo kitos dienos rytą atėjusias prie kapo, kuriame buvo paguldytas paskubomis nuo kryžiaus nuimtas Kristaus kūnas. Liūdnos ir nusivylusios netekus Mokytojo, jos rado didelį akmenį nuritintą nuo kapo angos ir įėjusios vidun pamatė, kad kūno nėra. Joms ten bestovint nuliūdusioms ir sutikusioms, prisiartinę du vyrai spindinčiai drabužiais, prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp numirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė“ (Lk 24, 5-6). „Non est hic, sed resurrexit“ (Lk 24, 6). Nuo to ryto šitie žodžiai nepaliaudami skamba visame pasaulyje ir skelbia džiaugsmą, kuris per amžius nekinta, o tuo pat metu yra kupinas nesuskaičiuojamų naujų sąskambių.

„Nėra jo čia. Jis prisikėlė“. Dangaus pasiuntiniai visų pirma praneša, kad Jėzaus čia nėra: Dievo Sūnus nėra kape, nes jis negali būti mirties įkaitas ir kapas negali laikyti įkalinto „Gyvojo“, kuris pats yra gyvybės šaltinis. Kaip Jona ˛uvies pilve, taip ir nukryžiuotas Kristus buvo prarytas žemės (Mt 12, 40), kol praėjo šabas. Iš tiesų, kaip rašo evangelistas Jonas (19, 31), tas šabas buvo didelės šventės diena – tai buvo pats iškilmingiausias šabas visoje istorijoje, nes tą dieną „Šabo Viešpats“ (Mt 12, 8) užbaigė kūrimo darbą (Pr 2, 1-4a), suteikdamas žmogui ir visai kūrinijai Dievo vaikų garbės laisvę (Rm 8, 21). Užbaigus šį nepaprastą darbą, bedvasį kūną persmelkė gaivinantis Dievo alsavimas ir, išsiveržęs iš kapo krantų, jis šlovingai prisikėlė. Dėl to angelai skelbia: „Nėra jo čia“, kape jo negali būti. Jis keliavo žmonių keliais, kaip visi, kape užbaigė savo žemišką kelią, tačiau jis nugalėjo mirtį ir visiškai naujai, vien dėl meilės, atvėrė žemę, plačiai ją atidarė dangui.

Jo prisikėlimas, Krikšto dėka, mus „inkorporuoja“ į Jį, tampa mūsų prisikėlimu. Apie tai kalbėjo jau pranašas Ezekielis: „Atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų, mano tauta, ir parvesiu į Izraelio žemę“ (Ez 37, 12). Šitie pranašo žodžiai Velykų dieną įgauna ypatingos vertės, nes šiandien pildosi Sutvėrėjo duotas pažadas; šiandien, taip pat ir dabartiniais nerimo ir netikrumo kupinais laikais, iš naujo gyvename prisikėlimo įvykį, kuris perkeitė mūsų gyvenimą, perkeitė žmonijos istoriją. Iš Kristaus tikisi vilties, kartais net nesąmoningai, visi tie, kuriuos vis dar slegia kančios ir mirties priespauda.

Prisikėlusiojo dvasia teatneša paguodą ir saugumą visų pirma Afrikos Darfuro gyventojams, kenčiantiem nepakeliamus sunkumus; taip pat Didžiųjų ežerų regionui, kur dar neužgydyta daugybė žaizdų; daugeliui Afrikos tautų, kurios trokšta susitaikinimo, teisingumo ir pažangos. Taika pagaliau tenugali tragišką smurtą, nuo kurio žūsta žmonės Irake. Nuoširdžiai linkiu taikos taip pat tiems, kas yra įvelti į konfliktą Šventojoje Žemėje; kviečiu visus į kantrų ir ištvermingą dialogą, kad būtų pašalintos senos ir naujo kliūtys, kad būtų vengiama keršto pagundų ir jaunajai kartai būtų įdiegta tarpusavio pagarba. Tarptautinė bendruomenė, reikalaujanti, kad būtų gerbiama Izraeliui priklausanti teisė gyventi ramybėje, tepadeda palestiniečių tautai įveikti kasdienio gyvenimo sunkumus ir užsitikrinti ateitį susikuriant savo valstybę. Prisikėlusiojo dvasia tepažadina veiklos dinamizmą Lotynų Amerikoje, kad vadovaujantis santarvės ir veiklaus solidarumo vertybėmis, būtų pagerintos milijonų žmonių gyvenimo sąlygos, kad liautųsi žmonių grobimai, kad būtų sutvirtintos demokratinės institucijos. O kiek tai liečia krizes, susijusias su branduoline energija, rimtomis ir lojaliomis derybomis tebūna pasiekti visų šalių savigarbą tenkinantys sprendimai, tesustiprėja valstybių ir tarptautinių organizacijų vadovų ryžtas siekti etninių grupių, kultūrų ir religijų taikaus sambūvio, idant būtų atitolinta terorizmo grėsmė.

Visur tebūna juntama prisikėlusio Viešpaties gyvybės, taikos ir laisvės jėga. Visiems yra skirti žodžiai, kuriais prisikėlimo rytą angelas nuramino išsigandusias moterų širdis: „Nebijokite! Jo čia nebėra. Jis prisikėlė“ (Mt 28, 5-6). Jėzus prisikėlė ir mums dovanoja taiką; jis pats yra taika. Dėl to Bažnyčia drąsiai kartoja: „Kristus prisikėlė – Christos anesti“. Trečiojo tūkstantmečio žmonija tenebijo atverti jam širdies. Jo Evangelija visiškai numalšina kiekvieno žmogaus širdyje glūdintį taikos ir laimės troškimą. Kristus yra gyvas ir jis keliauja drauge su mumis. Tai neapsakomas meilės slėpinys. Christus resurrexit, quia Deus caritas est! Alleluia!