Ką reiškia "prisikelti" (iš popiežiaus Velyknakčio homilijos)

Ką reiškia „prisikelti“? Ką tai reiškia mums? Ką reiškia pasauliui ir istorijai? Popiežius čia priminė vieną vokiečių teologą, netikėjusį Kristaus prisikėlimu, kuris ironiškai pastebėjo, kad net jei ir stebuklingai būtų buvęs atgaivintas jo lavonas, tai tas faktas mūsų, šiandien gyvenančių žmonių, visiškai neliestų ir neturėtų mums jokios įtakos. Iš tiesų, jei vienas numerėlis grįžo tarp gyvųjų, tai mums kokia iš to nauda?

Tačiau Kristaus prisikėlimas tai visai kas kita,- kalbėjo popiežius. Naudojant evoliucijos teorijos žodyną, tai „mutacija“, tai lemtingas šuolis į visiškai naują dimensiją, kokio anksčiau nėra buvę visoje gyvybės vystymosi istorijoje ir kuris esmiškai liečia mus visus ir visą žmoniją.

Visų pirma turime atsakyti į klausimą kas įvyko aną Velykų rytą. Jėzaus nėra kape. Jis gyvena naują gyvenimą. Tačiau kaip tai galėjo įvykti? Kokios jėgos suveikė? Čia svarbiausia suprasti, kad Jėzus nebuvo tik žmogus. Jis nebuvo užsidaręs savo žmogiškume. Jis buvo viena su gyvuoju Dievu. Žmogus ir Dievas buvo susijungę jo viename asmenyje. Jėzus nuolatos buvo vienybėje su tuo, kuris yra gyvybė. Jis buvo Dieve, kuriam neįmanoma atimti gyvybės, dėl to ir jo mirtis negalėjo nevirsti gyvybės pergale. Į tai galima pažvelgti ir iš kitos perspektyvos,- kalbėjo popiežius. Jėzaus mirtis buvo meilės aktas. Jo esmiška vienybė su Dievu visų pirma reiškia vienybę su Dievo meile. Būtent meilė yra ta už mirtį stipresnė jėga. Prisikėlimas buvo tarsi galingas šviesos blyksnys, milžiniškas meilės išsiveržimas, kuris nugalėjo mirtį ir davė pradžią naujai būties kokybei, naujai gyvybei, kurioje perkeista dalyvauja ir materija.

Žinoma,- tęsė popiežius,- šis įvykis nėra tik koks nors praeityje vieną kartą įvykęs stebuklas, kuriam mes galėtume būti abejingi, bet tai kokybinis šuolis gyvybės ir žmonijos evoliucijos istorijoje. Žmonija keliauja į ateitį, į naują gyvenimą, kuris, Kristaus dėka, jau dabar yra susietas su mūsų dabartiniu gyvenimu.

Kaip tai įmanoma? Kaip tai atsitinka? Kokiu būdu Kristaus prisikėlimas paliečia asmeniškai mane? Atsakymas,- sakė popiežius,- galbūt nustebins savo paprastumu, bet iš tiesų būtent taip yra: Kristaus prisikėlimas mane pasiekia Krikšto ir tikėjimo dėka. Krikštas nėra tik formalaus įsijungimo į bažnytinę bendruomenę aktas. Krikštas tai taip pat daugiau negu vien nuplovimas ar žmogaus sielos pagražinimas. Krikštas yra tikra mirtis ir tikras prisikėlimas, yra atgimimas, yra gyvybės persikeitimas.

Kaip tai suprasti? Manau,- sakė popiežius,- geriau suprasime krikštą, jei mesime žvilgsnį į trumpą dvasinę autobiografiją, kurią šv. Paulius mums paliko savo Laiške Galatams: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Gyvenu aš, bet jau nesu tas pats aš. Buvo perkeista mano žmogiškoji tapatybė. Paulius čia nekalba apie kažkokią savo išgyventą mistinę patirtį, bet apie tai kas su juo nutiko krikšto akimirką. Buvo atimta jo senoji tapatybė ir jis buvo įskiepytas į už save neapsakomai didesnį naują subjektą.

Taip pat ir mus visus Krikšto sakramente perkeitė Kristaus prisikėlimas. Mes esame su juo suvienyti ir, nors dar mus tiesiogiai liečia šio pasaulio sunkumai, tačiau jau tam tikra prasme gyvename tą naują gyvenimą. Dėl to ir Kristaus prisikėlimas, įvykęs prieš šimtmečius, nepraėjo, bet krikšto metu mus palietė ir sujungė su Kristumi. Mes laikomės tvirtai įsitvėrę prisikėlusio Viešpaties. Ir jis mus laiko, ypač tuomet kai silpsta mūsų jėgos. Mes visi, pakrikštytieji, esame aš, bet jau nebe aš. Štai tokia yra Krikštu paremto krikščioniško gyvenimo formulė; tokia yra laike vykstančio Kristaus prisikėlimo formulė. Nemirtingą ir palaimintą amžinybę mes turime ne savyje pačiuose ir ne iš savęs pačių, bet dėka to esminio ryšio, kuriuo esame sujungti su Tuo, kuris yra amžina Tiesa ir Meilė, kuris yra Dievas. (jm)