Velyknakčio Evangelija ir homilija

Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs“. Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė. (Mk 16, 1-8).

DIEVO VEIKIMAS

Evangelistas Morkus, aprašydamas pirmąjį susitikimą, tegul ir neakivaizdinį, su prisikėlusiu Viešpačiu, pradeda nuo jau, atrodytų, įprastų asmenų ir detalių. Jis susieja pasakojimą apie Jėzaus prisikėlimą su tuo, kas įvyko keliomis dienomis anksčiau.

Jis pasakoja apie tris moteris, susirengusias patepti mirusio Jėzaus kūno. Evangelijos skaitytojas jas jau pažįsta. Visos trys stovėjo ant Golgotos Jėzaus mirties metu, dvi dalyvavo, Jėzų laidojant.

Tai, ką sumanė moterys, telpa į žmogiškosios logikos grandinę: laidojant Jėzų, nebuvo pakankamai laiko įvykdyti visa, ko reikalavo žydų tikėjimas ir papročiai, todėl dabar skubama tai atlikti.

Suprantamos ir moterų abejonės dėl to, kas galėtų joms atristi nuo kapo angos akmenį.
Į žmogišką logiką telpa ir įsitikinimas, jog mirusieji negali prisikelti…

Nuo kapo angos nuristas akmuo netikėtai atveria kelią ne tik į kapo vidų, bet ir į niekada negirdėtą stebuklą. Žmogus nebegali pasikliauti vien savo sumanymais ir ketinimais, bet susiduria su paties Dievo veikimu.

Jis prisikėlė, jo čia nebėra,- sako moterims angelas.

Pažodžiui ši frazė skambėtų taip: Jis buvo Dievo prikeltas.

Taip netikėtai pereinama nuo žmonių pastangų prie Dievo veikimo. Morkus nori ypatingai pabrėžti, jog šis įvykis priklauso tik nuo Dievo.

Pasakojimas apie akmenį, kuris, nežiūrint jo dydžio, jau buvo nuristas nuo kapo angos, taip pat liudija apie Dievo įsikišimą, viršijantį bet kokias žmogiškas jėgas.

Žmogaus veikimas apsiriboja kapo anga, tuo tarpu pačiame kape, kur žmogus tegalėtų tik pasirūpinti mirusiojo kūnu, Dievas toliau kalba apie gyvenimą ir įvedą žmogų į naują istoriją.

Verta pastebėti, jog evangelistas Morkus nerašo prisikėlimo įvykių kronikos. Iš jo aprašymo negalima padaryti aiškių išvadų, kur, kada ir kaip prisikėlė Jėzus.

Jis aprašo tik moterų kelionę prie kapo, kurios nederėtų sumaišyti su Jėzaus prisikėlimo faktu.

Morkus nesuteikia mums galimybės sekti prisikėlimo, bet pasakoja apie tai, ką moterims pranešė paslaptingas jaunuolis.

Taip galiausiai prieiname prie svarbiausio momento.

Moterys rado kapą ne tuščią. Ten jos išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais rūbais.

Kalbama apie dangaus pasiuntinį, kuris ne vien aiškina, bet ir skelbia prisikėlimą. Vadinasi, ir mūsų tikėjimas Jėzaus prisikėlimu yra paremtas ne tuščiu kapu, bet apreiškimu iš aukštybių.

Gimti, gyventi, mirti, būti palaidotiems – taip būtų galima nusakyti mūsų gyvenimo istoriją. Kristaus prisikėlimas paneigia tokią logiką. Jo prisikėlimas kalba ne apie pabaigą, bet apie pradžią.

Juk ten, kur veikia Dievas, nebegali likti vietos liūdesiui ir mirčiai…

(Mons. Adolfas Grušas)