Didžiojo Ketvirtadienio, Paskutinės vakarienės Mišių, Evangelija ir homilija

Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.

Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.

Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.

Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu' ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau. ( Jn 13, 1–15)

KEISTAS TESTAMENTAS


Didysis Ketvirtadienis – tai diena, kuomet Jėzus savo mokiniams paliko tarsi t e stamentą, kurio privalu laikytis kiekvienam žmogui, apsisprendusiam Jį sekti.

Evangelistas Jonas rašo: Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams k o jas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.

Šie du dalykai - varinis praustuvas ir rankšluostis – taip ir liko iškalbingiausiais to vakaro simboliais.

Du papr asti namų apyvokos daiktai, ir Jėzus, pasilenkęs prie apaštalų kojų…

Sekant jau susiklosčiusiomis tradicijomis, galima suprasti, ką reiškia praustuvas su vandeniu. Aišku, jog tai nurodo tarnystę, pasišventimą, pašaukimą, tačiau kojos?…

Rankomis galima išre ikšti daug, akys yra dar išraiškingesnės, veido mimika labai daug pasako apie žmogų, bet kojos? Iš jų neatpažinsime nei turtuolio, nei vargšo, nei šventojo, nei nusidėjėlio. Jas dažniausiai slepiame nuo kitų žmonių, ir tik motina sugebėjo tas, dar mažas mūsų kojas glamonėti ir plauti.

Dabar tai daro Jėzus, pasilenkęs prie apaštalų kojų…

Gi, nuplovęs kojas, Išganytojas vėl kreipiasi į savo mokinius: Jūs vadinate mane „Mokytoju“ ir „Viešpačiu“… Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums daria u.

Reiktų pastebėti, jog iš Dievo būtume linkę laukti kažko ypatingesnio. Dabar gi mums tik liepiama su vandens pilnu praustuvu būti prie kito žmogaus kojų.

Tikriausiai, žmonės taip ir nesuprato to Jėzaus testamento, nes, žvelgiant į tai, kas vyksta pasaulyje, į visas daromas skriaudas ir žmonių susvetimėjimą, tektų pripažinti, jog tas tarnystę reiškiantis praustuvas jau seniai iškrito iš mūsų rankų. Kažkur nusimetė ir rankšluostis, kuriuo būtų galima nuvalyti dulkes ir prakaitą nuo kitų žmonių veido. Mok yt ojo testamentas tapo pamirštas. Visi tik laukia, kad jiems būtų plaunamos kojos, bet ni ekas nenori to patarnavimo suteikti kitiems.

Todėl ir susiduriame su keistu reiškiniu: iš vienos pusės matome didelę mokslo ir technikos pažangą, tačiau drauge tenka sutikti, jog vis labiau menkėja žmogaus dvasios p o lėkis.

Kasame tunelius ir niekuomet nesusitinkame vieni su kitais, nes dirbame tik sau, skraidiname žmones į žvaigždes, bet tuo pat metu ištisos tautos miršta iš bado, perkame ausų kam š telius, kad… negirdėtume kenčiančiųjų aimanų.

Didybė atsiranda ne ten, kur iš anksto yra parengtos sąlygos ir sušaukti ovacijų kėlėjai. Tikroji žmogaus didybė iškyla ten, kur sugebame pasekti Viešpaties pavyzdžiu, n e bijodami imtis, rodos, nereikšmingų patarnavimų k itam žmogui.

Kol galėsime prabilti apie aukštus dvasinius dalykus, visų pirmiausia reikia mokėti pasilenkti patarnaujant, taip kaip tai padarė Viešpats ir Mokytojas. (mons. Adolfas Grušas)