Popiežius aukojo Verbų Sekmadienio Mišias.

Didžiąją Savaitę Romoje popiežius Benediktas XVI pradėjo Šv. Petro aikštėje aukodamas Verbų Sekmadienio Mišias. Verbų sekmadienis liturgijoje dar vadinamas Kristaus kančios sekmadieniu. Mišių metu skaitomas Kristaus kančios aprašymas. Šiemet Verbų sekmadienį buvo skaitoma evangelisto Morkaus užrašyta Kristaus kančios istorija. Verbų sekmadienį kartu su visa Bažnyčia pradedame švęsti Velykų slėpinį. Žengdami paskui Viešpatį kančios ir kryžiaus keliu, tikime, kad, malonės remiami, ir mes gausime dalį jo prisikėlime.

Verbų Sekmadienį taip pat kasmet minima jaunimo diena. Šiemetinei, 21-ajai Pasaulinei jaunimo dienai popiežius tema pasiūlė 119 Psalmės žodžius: „Tavo žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui“. Anksčiau kas dveji metai, o dabar – kas treji, taip pat rengiami didieji pasauliniai jaunimo susitikimai. Pernai toks pasaulinis susitikimas, dalyvaujant Šv. Tėvui, vyko Vokietijos Kelno mieste. Kitas pasaulinis susitikimas 2008 metais įvyks Australijos Sidnėjuje. Būtent šio Verbų Sekmadienio Mišių pabaigoje Šv. Petro aikštėje Vokietijos jaunimas perdavė Australijos jaunimui Pasaulio jaunimo dienų kryžių, kuris nuo pat šios 1986 metais popiežiaus Jono Pauliaus II įvestos tradicijos pradžios, jaunimo lydimas, keliauja per visą pasaulį. Vis dėlto, nors kryžių perėmė Australijos jaunimas, tačiau į Australiją ir kitas Okeanijos šalis, šis kryžius atkeliaus tik 2007 metais. Iki to laiko jaunimo dienų kryžius keliaus per Afriką. Pirmadienį iš Romos kryžius, Senegalo jaunimo lydimas, išskris į Dakarą.

Jaunimo dienų kryžiaus piligrimystei skirsime paskutinę šios mūsų laidos dalį, o dabar apžvelgiame popiežiaus Benedikto XVI aukotas Verbų Sekmadienio Mišias.

Jei norime žinoti kas atsitiko Verbų Sekmadienį ir suprasti jo reikšmę, ne tik tuo metu, bet visiems laikams, turime atkreipti dėmesį į vieną faktą, kurį mokiniai pastebėjo, kai vėliau, po Velykų apmąstė anas sąmyšio kupinas dienas. Jėzus įžengia į Šventąjį Miestą jodamas ant asilo, tai yra, paprastų kaimo žmonių gyvulio, kuris dargi jam nepriklausė, o tik buvo šiai progai paskolintas. Jis neatvažiuoja ištaiginga karališka karieta; atjoja ne ant žirgo, kaip pasaulio didžiūnai, bet ant skolinto asilo. Jonas pasakoja, kad iš pradžių mokiniai nieko nesuprato. Tik po Velykų jie pastebėjo, kad šitaip pasielgdamas Jėzus įvykdė pranašystę, kad šitą jo poelgį paaiškina tą akimirką išsipildęs Dievo Žodis. Mokiniai atsiminė, rašo Jonas, kad pranašas Zacharijas yra skelbęs: „Didžiai džiūgauk, Siono dukra, garsiai krykštauk, dukra Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, – jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asilo – ant asiliuko, asilės jauniklio. Jis išvarys kovos vežimus iš Efraimo ir karo žirgus iš Jeruzalės; karo lankas bus sulaužytas, jis skelbs taiką tautoms. Jo valdžia bus nuo jūros lig jūros ir nuo Upės lig žemės pakraščių“ (Zch 9, 9-10). Šiais žodžiais pranašas pasako tris svarbius dalykus apie būsimą karalių.

Pirmiausia jis sako, kad tai bus varguolių karalius, vargšas tarp vargšų ir vargšas vargšams. Varguoliai – tai Izraelio „anawim“, tai dvasingi vargdieniai, apie kuriuos Jėzus kalbėjo Kalno pamoksle. Žmogus gali būti skurdžius, neturėti jokių materialinių gėrybių, bet gali liepsnoti turto aistra, gali turėti turtuolio širdį. Jo širdis kupina pavydo, jis nori griauti pasaulio tvarką, trokšta pasisavinti turtuolių gėrybes. Jėzus ir pranašai kalba apie kitokį neturtą. Šia prasme varguolis yra tas, kurio širdis laisva, kuris nedega nei turto, nei valdžios aistra. Būti dvasingu vargdieniu – reiškia ne griauti pasaulio tvarką ir kitaip paskirstyti gėrybes, bet apvalyti, nuskaistinti savo širdį, sekti Kristaus pavyzdžiu, kuris būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu. Tokia vidinė laisvė įveikia pasaulį užvaldžiusį šykštumą ir korupciją. Šitą laisvę galima pasiekti tik kantria kasdiene vidine kova.

Pranašas mums taip pat sako, kad šitas karalius yra taikos karalius: jis išvarys lauk karo vežimus ir kovos žirgus, jis sulaužys lankus ir skelbs taiką. Ši pranašystė išsipildo Jėzaus kryžiuje. Kryžius yra tas sulaužytas lankas, yra dangų ir žemę jungianti Dievo vaivorykštė, yra žemynus jungiantis tiltas, nutiestas virš bedugnės. Kryžius yra naujas ginklas, susitaikinimo ir už mirtį stipresnės meilės ženklas. Kryžiaus ženklas kiekvieną kartą mums primena, jog nevalia neteisybe atsiliepti į neteisybę, smurtu į smurtą, kad tik gerumu įmanoma nugalėti blogį.

Trečias dalykas, apie kurį kalba pranašas, tai visuotinumas. Taikos karaliaus valdžia sieks nuo jūros iki jūros ir iki pat žemės pakraščių. Pažadėtąją Žemę keičia nauja vizija: Mesijo valdžia nesusieta su jokia konkrečia šalimi, kad ją išskirtų iš kitų ir kitoms priešpastatytų. Mesijo viešpatavimo šalis – tai visa žemė, visas pasaulis. Įveikdamas visas ribas, jis kuria vienybę iš kultūrų įvairovės. Jėzaus taikos karalystei priklauso ir varganos lūšnos, ir prabangios katedros. Visur jis ateina, visur jis yra vienas ir tas pats. Visi jo suvienytieji gyvena tarpusavio vienybėje. Visiems jis viešpatauja, dovanodamas save kaip duoną.

Visi šie trys bruožai, apie kuriuos kalba pranašas – vargas, taika, visuotinumas – telpa kryžiaus ženkle. Dar neseniai buvo, ir dar ir šiandien yra, metas, kai krikščionybė buvo atmetama dėl kryžiaus. Buvo sakoma, kad apie auką bylojantis Kryžius yra gyvybės neigimas. O mes juk norime gyventi be jokių apribojimų, neverčiami nieko išsižadėti. Mes norime gyventi, nieko kito – tik gyventi. Mes neleisime, kad mus varžytų įsakymai ar draudimai – taip buvo ir šiandien dar tebėra taip sakoma. Tai skamba ganėtinai įtikinamai ir patraukliai. Tai gundytojo žalčio kalba: Nebijokite! Ramiai valgykite visų medžių vaisus! Verbų Sekmadienis mums sako, kad tiesa yra kita. Kryžius yra tiesa. Kryžius yra tikrasis gyvybės medis. Mes atrandame gyvenimą ne jį savindamiesi, bet aukodami. Meilė yra savęs aukojimas, dėl to tik kryžius mums rodo tikrąjį gyvenimo kelią.

Tas kryžius, kuris pastaraisiais metais lydėjo pasaulio jaunimą, kuris buvo Kelne minėtų jaunimo dienų centre, šiandien pradeda kelionę į Sidnėjų, kur 2008 metais jaunimas susiburs aplink Kristų, idant su juo kurtų taikos karalystę. Nuo Kelno iki Sidnėjaus – piligrimystė per kontinentus ir kultūras, per smurto draskomą pasaulį! Tai kelionė nuo jūros iki jūros, nuo upės iki žemės pakraščių. Su mumis keliauja Tasai, kuris savo kryžiumi mums dovanoja taiką ir mus paverčia savosios taikos skelbėjais. (jm)