Verbų sekmadienio homilija

Šį sekmadienį, kai minime garbingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, Mišių metu skaitomas kančios aprašymas. Iš tiesų ir negalėjo būti kitaip. Juk minios šlovinimas buvo tik įžanga į kančią, į atpirkimo darbo atbaigimą. Todėl šiandien tiktų sustoti ties Kristaus kančia, bent jau tam, kad mūsų neapakintų šlovės spindesys ir pagyros.

Neįmanoma komentuoti visos Jėzaus kančios, todėl stabtelėkime ties Kristaus susitikimu su Pilotu. Dievas, atsidūręs žmogaus teisme… Ši scena nuo Viešpaties kančios akimirkos kartojasi vis dažniau ir dažniau. Žmonės linkę smerkti Dievą, kad Jis nėra pakankamai žmogiškas, kad netarnauja jų įgeidžiams ir norams.

Aprašant Jėzus pasmerkimą, paprastai ši scena vadinama taip: “Jėzus prieš Pilotą”. Tačiau tai teisinga tik Jėzaus atžvilgiu. Pilotas gi atsiduria ne vien prieš Jėzų, bet mato priešais taip pat žydų vyresniuosius, triukšmaujančią minią, įsivaizduoja savo valdžią tolimoje Romoje, kuri gali būti nepatenkinta jo daromais sprendimais. Jam tenka stengtis patenkinti visus tuos žmones.

Šiaipjau būtų natūralu pirmenybę skirti suimtajam, remiantis teisybe, išnagrinėti jo bylą. Tačiau, kai nerandama drąsos pažvelgti į akis nekaltajam, pradedama žvalgytis aplinkui ir surandama daugybė pasiteisinimų. Tada pradedama galvoti apie karjerą, asmeninius interesus, pradedama rūpintis išvengti nemalonumų, nesusikompromituoti, išvengti asmeninės atsakomybės, o tiesa ir teisingumas lieka nuošalyje.

Kita vertus, Pilotą galima suprasti. Jis nenorėjo kvaršinti galvos dėl jam atvesto Jėzaus. Tiesą sakant, jau iš pat pradžių Pilotas norėjo Jėzų paleisti. Jam norėjosi kuo greičiau atsikratyti jam įduotu tariamu žydų karaliumi. Paleisdamas kalinį, jis tikėjosi išsivaduoti iš būtinybės daryti vienokį ar kitokį sprendimą.

Deja jam nepavyko. Aukštųjų kunigų užsispyrimas privertė Pilotą rinktis.

Ir jis rinkosi… Ne, ne tarp Jėzaus ir Barabo (tokį pasirinkimą jam jau primetė kiti), bet tarp Jėzaus ir daugelio kitų dalykų: minios nuomonės, vietinės valdžios, savo populiarumo, karjeros…

Tačiau visuomet bet kuriame pasirinkime jam prieš akis stovėjo Jėzus. Būtų labai lengva Jį paleisti arba pasmerkti, jei nereikėtų rinktis.

Tačiau Jėzus visuomet, kai reikia rinktis, tampa alternatyva.

Kai mes sakome Jam taip, visuomet ka˛kam turime ištarti ne.

Jo balsą galime išgirsti tik tuomet, kai nutildome bet kokį kitą triukšmą.

Esmė ne pačiame sprendime, o tame, kad mes asmeniškai esame priversti atvirai pareikšti savo nuomonę.

Išpažinti Jėzų, reiškia: prisiimti atsakomybę daryti sprendimus, pasisakyti, ar mes tikrai Jį mylime ir Juo pasitikime.

Drauge su kitais giedoti Jam šlovės giesmę dar netampa mūsų asmeniniu sprendimu. Kur kas svarbiau suvokti, ką Jis reiškia mums asmeniškai.

Mums kur kas svarbesnis suimtas ir grandinėmis sukaustytas Jėzus, nei laisvas ir nedrumsčiantis mūsų gyvenimo, neverčiantis jausti atsakomybės.

Geriau kareivių niekinamas Viešpats, negu niekuo nereikšmingas įvaizdis.

Išjuokiamas ir niekinamas Kristus parodo tikrąją, tragišką savo didybę.

Šlovinamas, su pagarba išaukštinamas, tik iš tolo pagerbiamas ir niekam galvos nekvaršinantis Viešpats – štai pats didžiausias Dievo išjuokimas.

Mes visuomet galime rinktis, tačiau drauge turime rasti savyje drąsos paaiškinti, kodėl kai kuriais gyvenimo momentais Jėzus mums atrodo nepageidaujamas. Paskui gi, likę vieni, gerai pamąstykime, kas yra tie pageidaujami dalykai.

Galbūt, tada suprasime, kad bet koks pasirinkimas prieš Jėzų, reiškia atiduotą pirmenybę kam nors kitam. Atsisakę Jėzaus, liekame su Barabu, tuo ką pasirinkome.

…Ir tas pasirinkimas mus prislegia savomis grandinėmis…