Popiežiaus Jono Pauliaus 20 metų apsilankymo Romos Didžiojoje Sinagogoje sukakties minėjimas

Už keleto dienų sukaks lygiai 20 metų, kada 1986-aisiais balandžio 13 dieną Dievo tarnas Jonas Paulius II apsilankė Romos žydų bendruomenės sinagogoje. Šio istorinio įvykio paminėjimui balandžio 4-5 dienomis buvo surengta tarptautinė konferencija, kurioje istorikai, teologai, filosofai ir politikai nagrinėjo Jono Pauliaus II tarpreliginio dialogo viziją ir jo paties vaidmenį tame dialoge, ypatingą dėmesį atkreipdami į santykius su žydų bendruomenėmis ir su Izraelio valstybe.

Nors jau Jono Pauliaus II pirmtakų popiežių Jono XXIII ir Pauliaus VI pastangomis buvo pralaužti pirmieji ledai keičiant katalikų požiūrį į žydus, kuriam, deja, dažnai trūko pagarbos ir tolerancijos, nors didžiulį pokytį katalikų-žydų santykiuose ženklino Vatikano II Susirinkimo dokumentas „Nostra Aetate“, tačiau šis Jono Pauliaus II vizitas buvo ypatingos reikšmės gestas.

Minėtoje konferencijoje dalyvavo kardinolas Walter Kasper, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas. Pateikiame keletą jo minčių.

Pasak kardinolo, pirmaeilį vaidmenį krikščionių ir žydų santykiuose atlieka atmintis, saugojama ir perduodama jų religinėse ir kultūrinėse tradicijose. Toje atmintyje yra istorijos įvykių, dėl kurių krikščionys žydų akivaizdoje turi nuleisti galvas, tačiau, kita vertus, ta pati istorija moko nelikti sukaustytais praeities ir žengti į priekį.

Vatikano II Susirinkimo deklaracija „Nostra Aetate“ buvo tik pirmasis žingsnis, tik naujos krikščionių ir žydų tarpusavio santykių pradžios pradžia, įkūnijanti radikalų posūkį: nebe krikščionys prieš žydus, ar atvirkščiai, bet krikščionys kartu su žydais liudija ir įgyvendina bendras vertybes.

Šiame kontekste popiežiaus Vojtylos vizitas Sinagogoje išliks įrašytas istorijoje kaip pamatinis krikščionių-žydų dialogo laiptelis.

Kardinolas Kasper išryškino tris iššūkius, bendrus krikščionims ir žydams. Visų pirma turi būti išlaikyta Holokausto atmintis. Ši beprotybė ir ją pagimdžiusios ideologinės doktrinos turi būti primintos naujoms kartoms, kaip ir gautos pamokos bei padarytos išvados. Antra, abi pusės turi rūpintis teisingumu, kuris taip pat yra viena iš pagrindinių biblinių sąvokų. Kaip ne sykį kitomis progomis buvo pastebėta – be teisingumo vargiai įmanoma taika ir draugiškas sugyvenimas. Galiausiai trečia – išlaikyti viltį ir pasitikėjimą ateitimi, neliekant praeityje išgyvento blogio grandinėse. Nors viltis kartais gali atrodyti naivi, nerealistiška, vis dėlto be vilties gyvenimas neįmanomas. (rk)