Bendroji audiencija. Šv. Tėvo sveikinimai lietuvių kalba.

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje vėl dalyvavo būrys maldininkų iš Lietuvos, kuriuos šv. Tėvas pasveikino lietuvių kalba.



Pagrindinėje bendrosios audiencijos metu sakytoje kalboje Benediktas XVI tęsė katechezę apie Bažnyčios pradžią. Stengdamiesi geriau suprasti pirmapradį Kristus projektą,- sakė popiežius,- geriau suprasime Bažnyčios esmę, kuri nepaisant laikų kaitos išlieka nepakitusi. Tai svarbu ir tam, kad suprastume mūsų priklausymą Bažnyčiai ir kad galėtume būti sąmoningais Bažnyčios nariais naujo krikščioniško tūkstantmečio pradžioje.

Gilindamiesi į Bažnyčios pradžią, atrandame du aspektus: vieną aspektą labai primygtinai pabrėžia šv. Ireniejus Lionietis, antrojo amžiaus teologas ir kankinys, ankstyviausios sisteminės teologijos autorius. Šv. Ireniejus rašo: „Kur yra Bažnyčia, ten yra ir Dievo Dvasia; ir kur yra Dievo Dvasia, ten yra ir Bažnyčia su visomis malonėmis, nes Dvasia yra tiesa“. Taigi, esama artimo ryšio tarp Šventosios Dvasios ir Bažnyčios. Šventoji Dvasia kuria Bažnyčią ir apdovanoja ją savo tiesa, pripildo meilės tikinčiųjų širdis, kaip sako šv. Paulius. Tačiau yra ir antras aspektas. Tas artimas ryšys su Šventąja Dvasia nepanaikina mūsų, žmonių, silpnumo. Dėl to, nuo pat pradžios meilėje ir tiesoje gyvenančiai tikinčiųjų bendruomenei nesvetimi taip pat išbandymai, nesutarimai dėl tikėjimo tiesų ir dėl jų atsirandantys vienybės pažeidimai. Kaip nuo pat pradžių tikinčiuosius sieja meilės bendrystė, lygiai taip nuo pat pradžių, deja, esama ir susiskaldymo. Neturime stebėtis, kad taip yra ir šiandien. Pirmajame Jono Laiške rašoma: „Jie yra išėję iš mūsų tarpo, tačiau nebuvo mūsiškiai“ (1 Jn 2, 19). Visuomet esama pavojaus, kad Bažnyčios nariai, ir dėl pasaulio įvykių, ir dėl savo silpnybių, gali prarasti ne tik tikėjimą, bet taip pat meilę ir vienybę. Dėl to, kiekvienas, kas tiki meilės Bažnyčią ir nori joje gyventi, privalo žinoti, jog tyko toks pavojus ir privalo suprasti, jog neįmanoma vienybė su tais, kurie nutolsta nuo išganymo tiesos.

Bažnyčia nuo pat pradžios puikiai suprato, kad jos vienybei gali grėsti pavojai. Apie tai aiškiai liudija Pirmasis Jono Laiškas. Joks kitas Naujojo Testamento tekstas labiau už jį nekalba apie krikščionių tarpusavio meilės būtinumą. Jis taip pat labai griežtai smerkia priešininkus, kurie anksčiau priklausė bendruomenei, o dabar jai jau nepriklauso. Meilės Bažnyčia tuo pat metu yra ir Tiesos Bažnyčia. Tiesa čia suprantama kaip ištikimybė Evangelijai, kurią Viešpats paskelbė savo mokiniams. Krikščionių vienybės pagrindas yra tai, kad Šventosios Dvasios galia jie yra tapę Dievo vaikais. Šv. Paulius sako: „Visi, kurie vadovaujasi Dievo Dvasia yra Dievo vaikai“ (Rm 8, 14). Tačiau, idant Dievo vaikų šeima galėtų gyventi vienybėje ir taikoje, reikia, kad kas nors saugotų tiesą ir išmintingai bei autoritetingai vadovautų bendruomenei. Ši misija buvo suteikta apaštalams. Ir štai čia,- sakė popiežius Benediktas XVI,- priėjome svarbia vietą. Visa Bažnyčia yra Šventosios Dvasios kūrinys, tačiau jinai turi savo struktūrą, turi apaštalų įpėdinystę. Jai skirta pareiga užtikrinti, kad Bažnyčioje nuolat galiotų Kristaus dovanota tiesa, kuri yra ir gebėjimo mylėti pagrindas.

Apaštalų Darbų knyga liudija, kad pirmoji tikinčiųjų bendruomenė sklandžiai vadovavosi šiomis vertybėmis. „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Bendruomenės bendrystę skatino apaštalų mokymas, ją maitino duonos laužymas ir malda, o jos vaisiai buvo artimo meilės darbai ir tarnavimas vieni kitiems. Matome Bažnyčią, kurios vidinis dinamizmas duoda daugybę visokeriopų išorinių rezultatų, o bendrystės dovaną saugo ir ugdo visų pirma tie, kuriems skirta apaštališkoji tarnystė, kuri savo ruožtu irgi yra dovana visai bendruomenei.

Apaštalai ir jų įpėdiniai yra Bažnyčiai suteikto tiesos paveldo saugotojai, o taip pat meilės tarnai: šie du aspektai neatskiriami vienas nuo kito. Visų pirma apaštalų įpėdiniai privalo rūpintis šių dviejų tarnysčių – tarnavimo tiesai ir tarnavimo meilei neatskiriamumu. Iš tiesų tai yra viena ir ta pati Jėzaus mums apreikšta ir padovanota tarnystė. Tiesa ir meilė yra du tos pačios dovanos vardai. Tai Dievo dovana, kuri apaštalų tarnystės dėka Bažnyčioje buvo išsaugota iki mūsų dienų. Vis tai, ką matome buvus pirmaisiais Bažnyčios amžiais, mus skatina ir šiandien melstis už visus apaštalų įpėdinius, už visus vyskupus ir už Petro Įpėdinį, kad jie ištikimai saugotų tiesą ir meilę, kad šia prasme būtų tikri Kristaus apaštalai, idant jo šviesa, tiesos ir meilės šviesa visuomet spindėtų Bažnyčioje ir pasaulyje. (jm)