Sekmadienio Vidudienio malda su Benediktu XVI

Lygiai prieš metus, balandžio 2 vakarą, popiežius Jonas Paulius II užbaigė savo žemišką kelionę, paženklintą tikėjimo, meilės ir vilties, palikdamas gilius pėdsakus Bažnyčios ir žmonijos istorijoje. Jo agonija ir mirtis buvo tarsi Velykų tridienio prailginimas. Visi mename jo dalyvavimą Kryžiaus kelio apmąstyme praėjusių metų Didįjį Penktadienį. Negalėdamas asmeniškai dalyvauti Kryžiaus kelio stotyse prie Koliziejaus, jis jas stebėjo iš savo namų koplyčios, rankose laikydamas iškeltą kryžių. Paskui, Velykų sekmadienį, Jonas Paulius II suteikė palaiminimą “Urbi et Orbi” jau nebeištardamas žodžių, o vien rankos mostelėjimu. Tai buvo pats skaudžiausias ir jautriausias laiminimas, kuriuo dar paskutinį kartą paliudijo savo valią iki galo ištesėti jam pavestą tarnystę. Jonas Paulius II mirė taip, kaip gyveno, veikiamas nežabojamos tikėjimo drąsos, pasikliaudamas vien Dievu ir pasišvęsdamas Švč. Mergelei Marijai.

Šiais žod žiais popiežius Benediktas XVI sekmadienio, balandžio 2 vidudienį, maldos susitikime su maldininkais kalbėjo apie savo pirmtaką Dievo tarną Joną Paulių II minit jo mirties pirmąsias metines.

Praėjus metams, - sakė popiežius Benediktas, galime savęs paklausti: o ką paliko mums šis didis Popiežius, kuris Bažnyčią atvedė į trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį? Jo palikimas yra didžiulis, bet jo ilgojo pontifikato žinią galima sutraukti į tuos įsimintinus žodžius, kuriais jis pats panorėjo pradėti savo popiežiškąją tarnystę 1978 metų spalio 22 d.: “Atidarykite, plačiai atverkite duris Kristui!”. Šį savo nepaprastą raginimą pats Jonas Paulius II įkūnijo visu savo asmeniu ir visa savo kaip Petro įpėdinio misija, ypač per apaštališkąsias keliones. Lankydamas viso pasaulio kraštus, sutikdamas žmonių minias ir bažnytines bendruomenes, valdančiuosius, religijų vadovus ir skirtingų sluoksnių atstovus jis minėtąjį pontifikato pradžios kvietimą vykdė kaip vientisą uždavinį. Jis skelbė Kristų visiems taip, kaip Vatikano II susirinkimas, jį pristatydamas kaip atsakymą į žmogaus laisvės, teisingumo ir taikos lūkesčius. Jonas Paulius II mėgo priminti, jog Kristus yra žmogaus Atpirkėjas ir vienintelis tikras kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos Išganytojas.

Per paskutiniuosius gyvenimo metus, kai Jonas Paulius II nebeįstengė daugiau keliauti, kai jau nebepaeidavo ir galop nebeištardavo nei žodžio, jo veiksmai ir jo žinia apsiribojo pačia esme: visiško savęs išsižadėjimo iki galo. Jo mirtis buvo nuoseklus tikėjimo liudijimas, palietęs nesuskaitomų geros valios žmonių širdis. Jonas Paulius II iškeliavo į Tėvo namus kaip tik šeštadienį, kuris paprastai yra ypatingai pašvęstas Mergelei Marijai ir į kurią jis visuomet buvo nepaprastai pamaldus. Todėl ir mes meldžiame Dievo Motiną, kad ji padėtų branginti visa, ką mums paliko ir ką mokė šis didis popiežius. (sk)