Šventojo Sosto pozicija Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijoje (FAO) dėl Artimųjų Rytų

Jemeno respublikoje vyko Jungtinių Tautų Maisto ir Žemės ūkio Organizacijos (FAO) surengta regioninė konferencija, kuri buvo skirta tokioms Artimųjų Rytų problemoms, kaip žemės ūkio vystimasis, našumo didinimas, produkcijos augimas.

Primename, kad nors „Artimųjų Rytų“ sąvoka mums dažniausiai siejasi su tarp Izraelio ir Palestinos vykstančiais konfliktais, iš tikro ji nurodo į visą eilę šalių apimanti regioną tarp rytinės Viduržemio jūros dalies ir Persijos įlankos. Kadangi šis regionas yra apibrėžiamas daugiau kultūriškai, negu kad geografiškai, jis neturi tikslių sienų.

Paprastai regionui priskiriamos šios šalys - Bahreinas, Egiptas, Turkija, Irakas, Izraelis, Jordanija, Kuveitas, Libanas, Omanas, Kataras, Saudo Arabija, Sirija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Jemenas ir Palestinos teritorijos (Vakarų Krantas ir Gazos Ruožas). Dėl stiprių kultūrinių ir istorinių ryšių prie Artimųjų Rytų kartais priskiriamos ir Magrebo šalys: Alžyras, Libija, Marokas ir Tunisas. Artimus ryšius su regionu turi ir tokios Afrikos valstybės kaip Mauritanija, Sudanas ir Somalis.

Nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas prie Maisto ir Žemės ūkio Organizacijos, arkivyskupas Renato Volante, minėtoje regioninėje konferencijoje taip pat sakė kalbą.

Arkivyskupas Volante pabrėžė Šventojo Sosto rūpestį kovos su skurdu, badu ir bloga mityba klausimais. Todėl Šventasis Sostas ne tik pats palaiko atitinkamas vystimosi iniciatyvas, bet ir ragina Artimųjų Rytų regiono šalis bei Maisto ir Žemės ūkio Organizaciją nedelsiant imtis visų reikiamų priemonių tam, kad būtų užtikrintas toks pamatinis regione gyvenančių žmonių poreikis, kaip sveika ir pakankama mityba.

Šventojo Sosto atstovas taipogi išsakė keletą pastabų. Visų pirma jis išreiškė apgailestavimą dėl pastebimos tendencijos pačią „maisto saugumo“ sąvoką supaprastinti tik iki techninio lygmens, užmirštant, jog tai viena iš žmogaus teisių. Kalbėdamas apie konkretų šios teisės realizavimą, arkivyskupas Volante pabrėžė valstybės vaidmenį ir pareigą rūpintis savo liaudimi, o jei valstybė nėra pajėgi tokiam uždaviniui, tada jai į pagalba turi ateiti kitos valstybės ir tarptautinės organizacijos. Dar vienoje pastaboje arkivyskupas Volante teigė, kad šalys pirmiausia turi atsižvelgti į labiausiai pažeidžiamas socialines visuomenės grupes ir jų maisto politikos strategijos turi visų pirma padėti būtent joms. Beje, kuriamos ir pritaikomos maisto politikos strategijos turi išlaikyti pagarbą skirtingoms Artimųjų Rytų tradicijoms ir kultūroms.

Galiausiai Nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas prie Maisto ir Žemės ūkio Organizacijos pareiškė, jog katalikų Bažnyčia, jos ir su ja susijusios institucijos yra pasiruošusios bendradarbiauti kovoje su badu ir skurdu, vadovaujantis visiems bendromis solidarumo, bendradarbiavimo, teisingumo, taikaus sugyvenimo vertybėmis. (rk)