Prasidėjo Gavėnios liturginis laikotarpis

Šiandien per Pelenės apeigas yra šventinami ir ant tikinčiųjų galvų barstomi pelenai. Tai Bažnyčios raginimas kiekvienam atsiverti ir tikėti Evangeliją: Memento homo quia pulvis es et in pulverem reverteris – atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi. Būtent tokia formulė, kunigo ištariama beriant pelenus, mums primena žemiškojo gyvenimo laikinumą. Pelenų barstymas ant tikinčiųjų galvų yra iš tiesų labai reikšminga apeiga, nes drauge primena atgailos reikšmę mūsų dvasiniam gyvenimui. Dabar, kai jau pradėjome rengtis Velykų šventei, esame raginami daugiau galvoti ne tiek apie išorines apeigas, kiek apie būtinybę pakeisti mąstymą ir vertybių skalę, kreipti gyvenimą link Dievo.



Pelenų trečiadienį, pagal kitą senovinę katalikišką tradiciją, pradedami rengti per visą Gavėną tęsiami vietinės Bažnyčios susirinkimai, kurie amžių bėgyje įgijo Romos stočių vardą. Romoje šios stotys rengiamos kasdien vis kitoje stočių bažnyčioje. Jos dažniausiai yra pačios seniausios vyskupijos bažnyčios arba šventovės, iškilusios ant kankinių kapų. Pirmoji – Pelenų trečiadienio – stotis Romoje yra šv. Sabinos bazilika ant Aventino kalvos, gretimais ten pat esančių kitų garsių senųjų bažnyčių. Popiežius Benediktas XVI, tęsdamas savo pirmtakų šimtametį paprotį, šią Pelenų trečiadienio popietę pirmą kartą vadovavo Romos stotims. Pirmoji stotis, pagal tradiciją, buvo pradėta atgailos procesija iš benediktinų šv. Anzelmo bazilikos į šv. Sabinos baziliką. Pasibaigus procesijai, kurioje Šv. Tėvą lydėjo kardinolai, vyskupai, kunigai, Šv. Anzelmo vienuolyno benediktinai ir Šv. Sabinos bendruomenės domininkonai bei pasauliečiai tikintieji, Popiežius Šv. Sabinos bazilikoje vadovavo šv. Mišių aukai, kurios metu šios bazilikos titulo klebonas, kardinolas Jozef Tomko, užbėrė ant Popiežiaus galvos žiupsnelį pelenų. Dar prieš šias apeigas Šv. Tėvas pasakė homiliją.




Pelenų pabarstymo ir Romos stočių apeigos nė kiek neprarado savo vertės amžių bėgyje, bet taip pat dabartiniais laikais primena kaip svarbu priimti Kristaus žinią be kompromisų. Pats Kristus sako: "Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi" (Lk 9,23). Pirmajam skaitinyje girdėti pranašo Joelio žodžiai irgi primena, kad išorinius gestus reikia lydėti dvasios nuolankumu ir nuosekliais darbais. Nes juk kokia nauda perplėšti drabužius, jeigu širdis lieka toli nuo Dievo, tai yra, toli nuo gėrio ir teisingumo? Svarbu grįžti pas Dievą tyra širdimi ir siela.



Tačiau šios dienos liturgija primena, kad tam reikia kovos, grumtynių su piktojo pagundomis. Kasdien, bet ypač per Gavėnią, - sakė pelenų trečiadienio pamoksle Popiežius Benediktas XVI, - krikščionis turi stoti į grumtynes, kaip Kristus Judo dykumoje, kai 40 dienų buvo velnio gundomas, o vėliau Getsamanės sode, kai atsispyrė kitam kraštutiniam bandymui sugundyti iki galo priimdamas Tėvo valią. Todėl Gavėnia mums primena, kad krikščioniškoji egzistencija yra kova be perstojo, kurioje naudojami dvasiniai maldos, pasninko ir atgailos ginklai. Kovoti su blogiu, su kiekviena savanaudiškumo ir neapykantos išraiška, ir mirti sau, kad gyventume Dieve – tai yra asketiškas kelias, kuriuo kiekvienas Kristaus mokinys kviečiams žengti nuolankiai, kantriai, dosniai ir atkakliai.



Nuolankus dangiškojo Mokytojo sekimas krikščionis daro taikos liudytojais ir apaštalais. Būtų galima net sakyti, kad toks vidinis nusiteikimas mums leidžia geriau išryškinti koks turėtų būti krikščionio atsakymas į smurtą, kuris grasina pasaulio taikai. Tikrai ne kerštas, ne neapykanta ir taip pat ne bėgimas į netikrą dvasingumą. Kristumi sekančiųjų atsakymas bus sekimas kelio, kurį parinko tas, kuris priešais visą visų laikų blogį ryžtingai prisiėmė kryžių, sekdamas ilgesniu, bet veiksmingesniu, meilės keliu. Sekdami jo pėdomis ir vieningai su juo visi mes turime įsipareigoti priešintis blogiui gerumu, melui tiesa, neapykantai meile.



Pelenės Evangelijoje pats Kristus sako, jog meilė turi tapti geraisiais darbais artimui, ypač vargstantiesiems ir stokojantiesiems. Tikroji meilė, - sakė Benediktas XVI, - tampa gestais, kurie nieko neišskiria, kaip kad parodė Gerasis Samarietis, kilniadvasiškai padėjęs į bėdą papuolusiam nepažįstamajam, atsitiktinai sutiktam pakelyje. (sk)