III Gavėnios sekmadienio Evangelija ir homilija

Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.

Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.

Per Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje. (Jn 2, 13-25).

APSIVALYMO DIENA

Tikriausiai visi sutiks, jog Gavėnia yra apsivalymo metas.

Kunigai primena tikintiesiems, kad dera apvalyti savo sielas nuo nuodėmių, kalba apie tai, jog visuomenė šiuo šventu laiku turėtų pasirūpinti apsivalyti nuo nesantaikos ir nesąžiningumo. Susikaupęs maldoje ne vienas susimąsto, jog vertėtų kažką savo gyvenime keisti, nes situacija tapo tokia, kad nebeįmanoma taip gyventi toliau…

Šalia visų tų dalykų iškyla dar vienas reikalavimas: pamėginti apvalyti taip pat ir Dievo atvaizdą savyje, palyginti tai, ką įsivaizduojame, su tuo, ką girdime, klausydamiesi Dievo žodžio.

Iš tiesų nepakanka tiktai vadintis tikinčiu. Reikia dar ir suvokti, į ką tikime, žinoti, ką reiškia ištarti Dievo vardą. Visokeriopas fanatizmas, nepakantumas, labiausiai iškrypę prietarai ir religinis savanaudiškumas atsiranda todėl, kad žmogus neleidžia Dievo žodžiui pakeisti turimą Dievo įsivaizdavimą, galbūt jau seniai tapusį savotišku stabu, fetišu. Kaip tik dėl to ir atsitinka, kad Dievo vardas mūsų visuomenėje pasigirsta gana dažnai, bet naudojamas, kalbant visiškai ne apie dieviškus dalykus, ir todėl mūsų tarpe yra daug ˛od˛ių, bet vis labiau pritrūksta dvasios…

Šį sekmadienį Evangelijoje girdimas pasakojimas apie šventyklos „išvalymą“, išvejant iš jos prekiautojus, pritaikytinas ir kalbant apie pamaldumo, kurį mes rodome Dievui, apvalymą.

Jėzus nepanaikina kulto ir nesako, kad nereikia garbinti Dievo, tačiau peikia tam tikrą būdą, kaip tą pagarbą reikia atiduoti. Dievas niekuomet nesutinka nei su mainais, nei su prekyba. Jam reikia paties žmogaus širdies. Vis tiktai gana dažnai atrodo, jog nemažai daliai tikinčiųjų tai suprasti pernelyg sunku.

Visuomet yra žmonių, lankančių bažnyčią tik tam, kad užsitikrintų savo būsimąjį gyvenimą. Jie visuomet sugeba su Dievu sudarinėti sutartis: už dangaus gabalėlį – sekmadienio Mišios ir viena – kita malda. Jiems nesvarbu, kad tokia sutartis vienašališka, nes Dievas ir šiaipjau nori viską duoti žmogui, tik jam nereikia, kad žmogus kažką darytų iš baimės ar prievartos…

Kai kas Viešpatį prisimena tik tuomet, kai viskas jau slysta iš po kojų. Tada prireikia ir Dievo galybės, ir Jo gailestingumo, garsiai reikalaujama malonės… Nesvarbu, kad ilgus metus visi Dievo nurodymai buvo ignoruojami, kad į Jo meilę buvo atsakoma šaltu abejingumu. Dabar atėjo sunkus išbandymas, todėl labai garsiai reikalaujama, kad nedelsiant atskubėtų Dievo siųsta greitoji pagalba…

Sunku būtų pasakyti, ko tokiame elgesyje daugiau: egoizmo, cinizmo, nedėkingumo ar tikro tikėjimo?… Šio, paskutiniojo, tikrai mažiausia.

Išvarydamas iš šventyklos prekiautojus, Jėzus aiškiai parodo, kad Dievo neįmanoma nupirkti, neįmanoma jo patraukti savo pusėn, nes Dievas visada stovi žmogaus pusėje, neįmanoma Jam prisigerinti, nes Dievo gerumas ir taip yra begalinis, neįmanoma paprašyti, kad Dievas užsimerktų prieš daromas mūsų piktadarybes, nes Jis visuomet budi ir gina mus nuo blogio. Mes neturime jokios dovanos, kuria galėtume laimėti Viešpaties palankumą.

Nors, ko gero, klystu… Yra vienintelė dovana, kurios Dievas niekuomet neatstums… mes patys, mūsų siela, gal kartais ir suvargusi ir sutepta, bet trokštanti gyventi Dievui ir su Dievu.

Gal tikrai laikas pamėginti ją nuvalyti?

(mons. Adolfas Grušas)