Popiežiaus Benedikto XVI laiškas kardinolui Lubomyr Husar

Kovo 16 dieną, ketvirtadienį, buvo viešai paskelbtas laiškas, kurį vasario 22 popiežius Benediktas XVI pasiuntė kardinolui Lubomyr Husar, Kijevo didžiajam arkivyskupui. Šiuo laišku paminimas liūdnas 60 metų jubiliejus nuo 1946 metų įvykių Ukrainoje, kurie ilgam paliko skaudų ženklą Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčiai.

Prieš pirmąją sovietų armijos invaziją 1939 metų rugsėjo mėnesį veikusi graikų apeigų katalikų Bažnyčia Vakarų Ukrainoje buvo stipri ir gyvybinga. Ją sudarė virš 2000 parapijų, kuriose dirbo maždaug toks pat skaičius kunigų, veikė trys seminarijos, teologijos akademija ir per 150 vienuolynų, kuriuose gyveno virš 1000 vienuolių. Po sovietų armijos įsiveržimo ir sovietinio režimo visoje Ukrainoje įtvirtinimo Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčia buvo sistemingai persekiojama, nevengiant prievartos ir kraujo liejimo. 1945 metais Stalinas nusprendė visiškai ją panaikinti, per prievartą ją sujungdamas su ortodoksų Bažnyčia, taip norėdamas Ukrainos Bažnyčią ir Ukrainos liaudį padaryti labiau priklausomomis nuo Maskvos. Nors, kaip žinoma, tolimesnis tikslas buvo visiškas religijos panaikinimas ir ateistinės visuomenės sukūrimas.

Popiežiaus Benedikto XVI laiške yra minimas 1946 metų „Lvovo sinodas“. Nepavykus savo tikslams palenkti Ukrainos graikų-katalikų vyskupų bei jų priversti atsisakyti vienybės su popiežiumi ir lotynų apeigų Bažnyčia, sovietai juos visus 1945 metų balandžio mėnesį suėmė. Jiems esant kalėjime, 1946 metų vasario 9-10 dienomis Lvovo šv. Jurgio katedroje buvo surengtas sinodas, kuriame, prižiūrimi ginkluotų sovietinių karių, dalyvavo 216 kunigų. Jame buvo atšauktas Brastos Unijos aktas, kuriuo Ukrainos graikų apeigų Bažnyčia deklaravo savo vienybę su Romos Bažnyčia. Nors neva visą Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčią atstovavusio ir spaudimo bei grėsmės atmosferoje vykusio Lvovo sinodo sprendimai negali būti priimti kaip teisėti, sovietams juo pavyko giliai sužeisti tiek jos vienybę su Romos Bažnyčia, tiek Ukrainos Bažnyčios vidinę vienybę. Kadangi išdrįsusieji garsiai kalbėti bei prieštarauti buvo ištremti į Sibirą ar net sunaikinti fiziškai, Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčiai teko pasitraukti į pogrindį ir tylią rezistenciją iki pat 1989 metų, kada Sovietų Sąjunga suiro. Kardinolas Josif Slypij, tremtinys ir kankinys, yra, ko gero, labiausiai žinoma jos figūra.

Šventasis Tėvas savo laiške pažymėjo Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios herojiškumą ir ištikimybę vienybei su Šventuoju Sostu. Jis pabrėžė, jog nepaisant persekiojimų, pogrindžio Ukrainos Bažnyčiai pavyko išsaugoti Tradiciją integralią ir nepažeistą. Jos pavyzdys yra pamokantis katalikų Bažnyčiai visame pasaulyje.

Popiežius taip pat rašo, jog Ukrainos graikų-katalikų Bažnyčia ir toliau turi išlaikyti savo dvigubą misiją. Viena vertus, neprarasti pilno ir matomo ryšio su Petro įpėdiniu, antra vertus, išlaikyti savo savitumą tam, kad šventojoje Tradicijoje ir toliau išliktų suvienytos tiek lotyniška, tiek rytų istorinės tradicijos.

Galiausiai Šventasis Tėvas palinkėjo kardinolui Husar, o per jį ir visai Ukrainos graikų-katalikų Bažnyčiai, kad minėta 60 metų sukaktis nuo Lvovo pseudo-sinodo taptų proga melsti Šventosios Dvasios visko, kas padėtų atstatyti pažeistą vienybę su kitais tikėjimo broliais ir seserimis, atleisti istorijos bėgyje patirtus įžeidimus ir neteisybes. (rk)