VIII eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Žmonės atėję klausė Jėzų: „Kodėl Jono mokiniai ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o tavieji ne?“ Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvių svečiai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi su savimi jaunikį, jie negali pasninkauti. Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tą dieną, jie pasninkaus.

Niekas nesiuva lopo iš naujo milo ant palaikio drabužio, antraip lopas atplėštų nuo jo gabalą (naujas nuo seno), ir skylė tik padidėtų. Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui – nauji vynmaišiai!“ (Mk 2, 18-22).

SENA IR NAUJA

Skelbdamas Evangeliją Išganytojas atvėrė naują laikmetį to meto žmonėms. Apaštalai, skelbdami Gerąją Naujieną, kalbėjo apie apsivilkimą nauju rūbu. Kristus aiškiai pabrėžia, jog jo atnešta žinia yra nesuderinama su senais įpročiais, reikalauja atsivertimo ir gyvenimo permainos. Tiesa, atsirado ir tokių, kurie pamėgino savo senąjį tikėjimą pritaikyti naujoms sąlygoms, visiškai neatkreipdami dėmesio į šio sekmadienio Evangelijoje girdimą Kristaus pamokymą apie naują lopą, kuriuo užsiuvama skylė sename rūbe, bei apie tokio elgesio pasekmes.

Naujas audeklas, kuriuo užlopomas senas drabužis, sudrėkęs susitraukia labiau, nei visas rūbas, todėl sena medžiaga neatlaiko, ir atsiranda nauja skylė, kurią vėl reikia kuo nors užlopyti. Nuostolinga ir juokinga…

Kažkas panašaus vyko ir šių dienų Bažnyčioje.

Buvo ir tebėra tikinčiųjų, su blogai slepiamu nepasitenkinimu pamėginusių užsivilkti naują rūbą, kurį Bažnyčiai pasiūlė Vatikano II Susirinkimas. Atrodytų, Bažnyčios išorinė išvaizda pasikeitė, tačiau ne kartą poelgiai, mintys, esminės nuostatos liko tos pačios, nes kai kas dėl visa ko pasilaikė senus įpročius, tačiau pačia blogiausia forma.

Kad ir labai gerbdami papročius, turėtume pripažinti, jog tikėjime pats svarbiausias dalykas yra ne išorė, bet dvasia, kurios laikomės, mūsų įsitikinimai, paremti tikru nuoširdumu.

Girdime nepatenkintus balsus, jog šiuolaikinė Bažnyčia atsisako senosios praktikos, kad nenori laikytis to, ką nuo amžių paveldėjo iš mūsų tėvų ir protėvių.

Tiesa, tokie aimanuotojai patys nepastebi, kad tai, ko jie laikosi, anaiptol nėra ištikimybė savo tikėjimui, o vien tik ambicijos, kurios savotiškai paslepia nuo žmonių akių Dievo žodžio šviesą.

Skaitydami šios dienos Evangelijos ištrauką galime nesunkiai pastebėti, jog Išganytojas visiškai nepaneigė askezės. Jos neneigia nė vienas šių laikų popiežius ar teologas ir tokie žodžiai, kaip apsimarinimas, pasninkas, auka, atsižadėjimas,- ir toliau išlieka krikščioniškame žodyne.

Tiesa, ne visi įstengia ar nori suvokti, jog askezė – tai skausmingas, būtinas, neišvengiamas krikščioniško kelio etapas, tačiau tai niekada nėra ir negali būti tikslu, į kurį veda tikėjimas.

Mūsų kelio pabaiga – tai susitikimas su Kristumi, kurį Evangelija nusako, kaip susitikimą su jaunikiu vestuvių puotoje. Tada lieka tik džiaugsmas, šviesa ir nepaprastas palengvėjimas.

Kaip tik todėl krikščioniškas gyvenimas neturi būti suvokiamas, kaip niūrus ir atkaklus savęs kankinimas, bet labiau, kaip siekis rasti ir kitokį gyvenimo kelią.

Mums reikia ne susikoncentruoti ties tuo, kokios religinės praktikos laikomės, bet žvelgti į mūsų Išganytoją, kuris per kryžių perėjo į Prisikėlimo garbę.

Todėl ir privalome apsivilkti nauju rūbu, o ne užsispyrusiai traukti iš apdulkėjusios spintos senus rūbus, laikas nuo laiko lopydami atsiradusias skyles naujos medžiagos lopais, nesuvokiant, jog tokiu būdu galutinai sunaikiname tai, ką jau turėjome.

Mums reikia iš naujo apmąstyti tai, kuo gyvename ir kaip turime elgtis. Niekas neatšaukė ir nepanaikino pasninko, aukos ir maldos, niekas neuždraudė bažnyčioje klauptis, niekas nedraudžia kalbėti tokias maldas, kurios yra artimos mūsų širdžiai, tačiau, norėdami likti ištikimi Kristaus, kuris visa daro nauja, ˛od˛iams, privalome rasti ir kitas galimybes gaiviau, nuoširdžiau išreikšti savo tikėjimą, pereinantį į meilę artimui.

Išganytojas, kalbėdamas apie Paskutinįjį teismą, nesakė: Aš buvau alkanas, ir jūs pasninkavote drauge su manimi… Jis sakė kitaip: Jūs mane pavalgydinote…