Šio trečiadienio bendroji audiencija buvo padalinta į dvi dalis: pirmoji vyko Šv.
Petro bazilikoje, kur popiežius susitiko su 6 tūkstančiais Italijos mokinių ir 1.800
Šventojo Jono brolių kongregacijos piligrimystės į Romą dalyvių; antroji dalis vyko
Vatikano Pauliaus VI didžiojoje audiencijų salėje, kurioje popiežius susitiko su kitomis
maldininkų grupėmis, viso – su 9 tūkstančiais žmonių.
Šv. Jono kongregacijos
nariams sakytoje trumpoje kalboje popiežius Benediktas XVI linkėjo, kad ši piligriminė
kelionė į Romą būtų jiems vaisingas atsinaujinimo metas, kad stiprėtų uolumas vykdant
jiems Bažnyčioje skirtą misiją.
Šventojo Jono kongregacija, paprastai vadinama
„joanitais“, neseniai minėjo 30 metų sukaktį nuo įsikūrimo. Būtent trisdešimtmečio
proga buvo surengta ir ši kongregacijos narių iš įvairių šalių, kur veikia šios kongregacijos
bendruomenės, jų artimųjų ir bičiulių piligrimystė į Romą. Audiencijoje dalyvavo ir
šios kongregacijos įkūrėjas tėvas Marie - Dominique Philippe. Tarp trečiadienio bendrosios
audiencijos dalyvių buvo ir keletas brolių ir seserų iš Lietuvos, kartu su juos atlydėjusiais
artimaisiais. ventojo Jono kongregacijos broliai Lietuvoje įsikūrė prieš 13 metų,
o prieš 8 metus buvo įkurta ir moteriškosios šios kongregacijos atšakos – Šventojo
Jono seserų bendruomenė.
Po bazilikoje vykusios pirmosios dalies, toliau
bendroji audiencija buvo tęsiamas Pauliaus VI audiencijų salėje. Čia popiežius Benediktas
XVI skaitė katechezę, kuria buvo užbaigtas ilgas, dar Jono Pauliaus II laikais pradėtas
katechetinis ciklas skirtas iš pradžių Valandų liturgijos Rytmetinių, o vėliau - Mišparų
psalmėms ir giesmėms. Kadangi Mišparai užbaigiami Mergelės Marijos „Magnificat“ giesme,
dėl to ir paskutinė ciklo dalis buvo skirta šiai, evangelisto Luko užrašytai giesmei.
Mano
siela lovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta
mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas
yra jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo
savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo
sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis
paleidžia. Jis itiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų
jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per
amžius.
Pirmiausia popiežius Benediktas XVI keletą žodžių skyrė šios giesmės
vietai panašių kitų biblinių giesmių kontekste. Šioje giesmėje girdime vadinamųjų
„anawim“ dvasingumo motyvus, tai yra tų tikinčiųjų, kurie išsižadėdavo turto ir valdžios,
kurie nuolankia, nuo išdidumo apvalyta širdimi laukdavo, kad jų sielą užlietų išganingoji
Dievo malonė. Visa „Magnificat“ giesmė alsuoja šitokiu nuolankumu.
Toliau,
pereidamas prie pačios giesmės teksto analizės, popiežius sakė, kad galima išskirti
du pagrindinius momentus – vieną labiau asmenišką, labiau solistinį, ir kitą – labiau
susietą su visa bendruomene, labiau chorinį.
Giesmės pradžioje Marija kalba
pirmuoju asmeniu: „mano siela šlovina“, „mano dvasia džiaugiasi“, „didžių dalykų man
padarė“, „palaiminta mane vadins“. Tai besimeldžiančios sielos giesmė; tai šlovinimas
ir padėka už tą malonės gausą, kuri pripildė Mariją, tapusią Viešpaties Motina. Tačiau
tai nėra tik subjektyvūs išgyvenimai. Marijai puikiai žino, kad jos gyvenimas yra
labai glaudžiai susietas su visa išganymo istorija. Apie tai liudija antroji giesmės
dalis, kurioje kalbama jau ne vien apie Marijos išgyvenimus, bet apie Dievo veikimą
istorijoje, apie nuo sostų verčiamus galiūnus ir išaukštinamus mažuosius; apie protėviams
duotą Dievo pažadą išgelbėti Izraelį.
Ši giesmė dar kartą mums atskiedžia Dievo
veikimo istorijoje stilių: jis stoja mažųjų ir silpnųjų pusėn, jis niekada nesusideda
su galingaisiais ir išdidžiaisiais. Dievas visuomet yra su savo ištikimųjų mažąja
kaimene. Jie gali būti drąsūs ir nebijoti, nes per juos ateina į pasaulį Dievo karalystė.
(jm)