Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su Jokūbu ir Jonu iškart nuėjo į Simono ir Andriejaus
namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėjęs
pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.
Atėjus
vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius;
visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis,
išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.
Labai
anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi.
Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį, pasakė: „Visi tavęs ieško“.
Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam
esu atėjęs“. Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas jų sinagogose ir išvarinėdamas
demonus.(Mk 1, 29-39).
MALDA, KURI DUODA VISKĄ
Reikia
pripažinti, jog evangelistas Morkus meistriškai plėtoja savo pasakojimą, jį išdėstydamas
laike ir erdvėje. ios dienos Evangelijos ištraukoje regime Jėzų, veikiantį sinagogoje,
Petro namuose ir prie namų durų. Šios trys Jėzaus stabtelėjimo vietos savotiškai nubrėžia
tai, ko žmogus privalo laikytis, tvarkydamas savo gyvenimą. Sinagoga – tai vieta,
skirta atiduoti viešą pagarbą Dievui, namai – privatus gyvenimas, o namų durys reiškia
išėjimą į viešąją erdvę, į kurią nešame tai, ką savyje sukaupėme, bendraudami su dieviškąja
galybe ir išgyvenome savo viduje.
Visa tai galima suvokti, kaip vieną mintį:
Morkus į vieną vietą sudeda religinius ir pasaulietinius dalykus, privatų ir viešą
gyvenimą, tuo parodydamas, kad Išganytojas priima žmogų, kaip visumą, neišskirdamas
vienos ar kitos veiklos srities.
Mes kartais galvojame, jog Dievui pakanka
mūsų karštos maldos ir laiko, praleisto bažnyčioje…
Kristaus veikimas neapsiriboja
religine plotme, bet siekia toliau, nešdamas palaimą visoms žmogiškojo gyvenimo sritims.
Tam reikia įvykdyti tik vieną sąlygą – įsileisti Jį į tą gyvenimą. Kartais atrodo,
kad nesugebame to padaryti.
Drauge galima būtų sakyti, jog skaitydami šio sekmadienio
Evangelijos ištrauką, mes galime susidaryti vaizdą, kokia turėtų būti tikinčio žmogaus
diena. Pakanka įsižiūrėti į Jėzaus gyvenimo dieną. Apie tos dienos pradžią girdėjome
praėjusį sekmadienį, kai buvo pasakojama apie Jėzaus atėjimą į sinagogą, kur Jis pagydė
piktosios dvasios apsėstą žmogų. Toliau Viešpats moko žmones sinagogoje, pagydo Petro
uošvę, vakarėjant išgydo daug ligonių ir galiausiai pasitraukia į nuošalią vietą,
kad ten, maldoje, susijungtų dvasia su dangiškuoju Tėvu.
Tai diena, kuri pradedama
vieša malda šventovėje ir baigiama individualia malda, susikaupus Dievo artumoje.
Ši mintis persmelkia visą Jėzaus mokymą ir Jo darbus.
Tai diena, kurioje yra
visko: kovos su piktojo galybe ir kontempliacijos, buvimo su draugais ir veikimo minioje,
dėmesio žmogiškam vargui ir dėmesio Dievui. Joje netrūksta nieko, ir ji baigiama,
tuo pačiu pradedant kitą dieną, malda nuošalioje vietoje. Tai momentas, jungiantis
gyvenimo atkarpas, tai paties laiko pabaiga ir pradžia.
Iš pirmo žvilgsnio
gali pasirodyti, jog viskas paremta kontrastais: miestas – dykuma, minia – vienatvė,
minia – susitikimas su Dievu ir dykuma, kaip susitikimas su Dievu.
Vis tiktai
reikia būti labai atsargiems, kad be reikalo nesupaprastintume savo tikėjimo, kaip
kad esame įpratę tai daryti kasdienybėje. Jokia tikrovė negali būti priešpastatoma
kitai. Ir malda gali būti veiklos forma, o vienatvė tapti susitikimu ne vien tik su
Dievu.
Malda, sudaranti Jėzaus gyvenimo dienos pagrindą, taip pat įgalina mus
pasekti Jo pavyzd˛iu, kuomet Jis ištarė mokiniams žodžius: Eikime į kitus miestelius…
Pernelyg
dažnai mes malda norime pateisinti savo nejudrumą, nerangumą padėti kitiems. Kur kas
geriau būtų maldoje sau atskleisti galimybes padaryti ką nors daugiau ir geriau.
Besimeldžiantis
žmogus visuomet atranda kažką daugiau.
Malda reikalinga ne vien tam, kad „būtume
geri“ ar „būtume tvirti“. Maldos vertė atsiskleidžia tuomet, kai mes išdrįstame, jos
vedami, daryti gera.
Todėl kaip tik tada, kai girdžiu žmones, dejuojančius
ir besiskundžiančius, jog pasaulyje jie nebemato nieko gero, į širdį braunasi mintis:
O gal jie jau nebemoka melstis?… (Mons. Adolfas Grušas).