Popiežius vadovavo Kristaus paaukojimo šventės Mišioms.

Ketvirtadienio vakarą popiežius Benediktas XVI vadovavo Kristaus paaukojimo šventės Mišioms, kuriomis taip pat buvo jau dešimtą kartą švenčiama Dievui pašvęsto gyvenimo, tai yra vienuolių, diena.

* * *

Šiandienė šventė – Kristaus paaukojimas šventykloje, praėjus keturiasdešimčiai dienų nuo gimimo, prieš mūsų akis iškelia ypatingą Šventosios šeimos gyvenimo momentą: pagal Mozės įstatymą, Marija ir Juozapas atneša mažylį Jėzų, kad jis būtų paaukotas Viešpačiui. Simeonas ir Ona, Dievo įkvėpti, tame vaikelyje atpažįsta lauktąjį ir išpranašautąjį Mesiją. Mūsų akims atskleistas paprastas ir tuo pat metu iškilmingas slėpinys, kuriame Bažnyčia šlovina Kristų, Tėvo Pateptąjį, naujosios žmonijos pirmgimį.

Įspūdingoje procesijoje su žvakėmis, kuria pradėjome šias Mišias, išgyvenome iškilmingą „garbingo Valdovo“ ir „Viešpaties, kautynių galiūno“ įžengimą, apie kurį kalba atliepiamoji psalmė. Bet kas gi yra tas galingas Dievas, įžengiantis į šventyklą? Tai kūdikis, tai kūdikėlis Jėzus ant Motinos, Mergelės Marijos rankų. Šventoji šeima vykdo tai, ką liepia įstatymas: motina po gimdymo turi apsivalyti; Dievui turi būti paaukotas pirmgimis sūnus, už jį turi būti paaukota išpirkos auka. Pirmajame skaitinyje girdėjome pranašo Malachijo žodžius: „Greitai ateis į savo šventyklą Valdovas“. Šie žodžiai alsuoja didžiuoju troškimu, kuris per amžius įkvėpė žydų tautos laukimą. Ir štai, pagaliau, „sandoros avinėlis“ įžengia į savo namus ir paklūsta įstatymui; ateina į Jeruzalę ir nusižeminęs įžengia į Dievo namus.

Šio gesto reikšmę platesniame kontekste paaiškina Laiško žydams ištrauka, girdėta antrajame skaitinyje. Jame mums pristatomas Kristus, tarpininkas, jungiantis Dievą ir žmogų, naikinantis atstumą, griaunantis visas sienas. Kristus yra „gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas, galintis permaldauti už žmonių nuodėmes“. Ši nauja kunigystė yra ne tik tarpininkavimas, kaip senojoje sandoroje, bet išvaduojantis solidarumas su žmonėmis. Kristus nuo pat kūdikystės eina klusnumo keliu. Šiuo keliu jis eis iki pat galo. Tai labai aiškiai pabrėžta Laiške žydams: „Jis savo kūno dienomis siuntė savo prašymus ir maldavimus... į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties... Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasiekęs tobulumo, visiems, kurie jo klauso, tapo am˛inojo išganymo priežastimi“.

Pirmasis žmogus, einantis su Kristumi klusnumo, išbandyto tikėjimo ir pasidalinto skausmo keliu, yra jo Motina Marija. Evangelijos skaitinys kalba apie tą akimirką kai Motina aukoja Sūnų. Tai besąlygiška auka. Šiame aukojimo veiksme Marija dalyvauja visa savo esybe. Jinai yra Motina to, kuris yra „Izraelio tautos garbė“ ir „šviesa pagonims apšviesti“, bet taip pat „prieštaravimo ženklas“. Ir ją pačią, jos nekalčiausiąją širdį turės perverti skausmo kalavijas. O tai reiškia, kad Marijos vaidmuo išganymo istorijoje nesibaigia vien įsikūnijimo slėpiniu, bet, kad jai lemta meilės ir liūdesio kupinai dalyvauti savo Sūnaus mirtyje ir prisikėlime. Atnešusi Sūnų į Jeruzalę, Mariją jį aukoją Dievui kaip Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmes; duoda jį Simeonui ir Onai kaip išganymo žinią; rodo jį visiems kaip šviesą, idant saugūs keliautume tiesos ir meilės keliu.

Švęsdama Viešpaties paaukojimą, Bažnyčia mini Dievui pašvęsto gyvenimo dieną. Tai labai tinkama proga šlovinti Viešpatį ir dėkoti jam už brangiąją Dievui pašvęsto gyvenimo dovaną, visomis jos formomis. Kartu tai paskata ugdyti visoje Dievo tautoje dėkingumą ir pagarbą visiškai Dievui pasišventusiems žmonėms. Kaip Jėzaus, kuris visame kame buvo klusnus Tėvui, yra „Dievo su mumis“ įsikūnijimas, taip ir Dievui visiškai pasišventusieji yra Dievo karalystės ženklas dabartiniam pasauliui. Dievui pasišventusiųjų gyvenimo ir veikimo būdas liudija priklausymą Viešpačiui be jokių kompromisų. Jų visiškas pasišventimas Kristui ir Ba˛nyčiai yra Dievo buvimą skelbianti aiški ir garsi žinia, suprantama mūsų laikų žmonėms. Tai ir yra svarbiausias vienuolių nuopelnas Bažnyčiai ir pasauliui. Dievo tautoje jie yra tarsi nakties sargybiniai, kurie pirmieji mato ir skelbia pasauliui mūsų istorijoje jau prasidėjusį naują gyvenimą.

* * *

Naujausiais statistiniais duomenimis vienuolių – seserų, brolių, ordinams ir kongregacijoms priklausančių kunigų – visame pasaulyje šiuo metu yra 1.045.364. Tarp jų 137.409 yra vyrai priėmę kunigystės šventimus ir 524 nuolatiniai diakonai; vyrų vienuolių ne kunigų yra 54.620; moterų vienuolių – 776.269, iš kurių beveik 50 tūkstančių priklauso kontempliatyvioms klauzūrinėms vienuolijoms ir apie 30 tūkstančių – naujoms Dievui pašvęsto ir apaštališkojo gyvenimo formoms. (jm)