Trečiadienio rytą, kaip paprastai, įvyko popiežiaus bendroji audiencija. Šį kartą
į Vatikano Pauliaus VI didžiąją audiencijų salę susirinkusiems maldininkams Benediktas
XVI komentavo 144 psalmės pirmąją dalį.
Aukštinsiu tave, mano
Dieve ir Karaliau, tavo vardą garbinsiu per amžių amžius. Kasdien tave garbinsiu
ir šlovinsiu tavo vardą per amžių amžius. Didis yra Viešpats ir vertas didžios šlovės,
– jo didybė yra nesuvokiama. Viena karta girs kitai tavo darbus ir skelbs tavo galybę.
Apie tavo didybės garbingą spindesį ir apie tavo nuostabius darbus – aš mąstysiu.
Žmonės garsins tavo pagarbią baimę keliančius darbus, ir aš skelbsiu tavo didybę.
Jie apsakys garsą tavo dosnaus gerumo ir džiugiai giedos apie tavo teisumą. Atlaidus
ir gailestingas yra Viešpats, lėtas pykti ir pilnas gerumo. Geras kiekvienam yra Viešpats
ir gailestingas visiems savo kūriniams. Tedėkoja tau, Viešpatie, visi tavo kūriniai
ir visi tavo ištikimieji tave tegarbina. Tepasakoja apie tavo karalystės garbę, tavo
galybę tegarsina, kad paskelbtų visai žmonijai tavo žygius ir garbingą tavo viešpatavimo
spindesį. Tavo viešpatavimas – amžinas viešpatavimas, tavo valdžia tveria per visas
kartas.
Ši psalmė šlovina Viešpatį, vadindama jį karaliumi. Šis tekstas
išsiskiria iš kitų psalmyno kūrinių būtent Dievo karaliavimo šlovinimu, intensyviu
ir aistringu Viešpaties Karaliaus garbinimu. Hebrajiškas žodis „malkut“, reiškiantis
karalystę arba karaliavimą, kartojamas keturis kartus, kaip keturios pasaulio kryptys,
tuo norint pabrėžti Dievo viešpatavimą visam pasauliui ir visai istorijai. Šie terminai,
kalbantys apie viešpatavimą ir karalystę, kuriuos vėliau savo mokyme naudos taip pat
ir Kristus, byloja apie dieviškąji išganymo planą. Dievas nėra abejingas žmonijos
istorijai. Priešingai – jis istorijoje vykdo savąjį visuotinės darnos ir taikos planą.
Prie šio plano vykdymo turi prisidėti visa žmonija, nes jis skirtas visiems žmonėms,
visoms visų amžių kartoms. Visuotinis Dievo veikimas išrauna iš pasaulio blogį ir
pasaulio soste pasodina Dievo garbę, tai yra jo paties asmeninį ir transcendentinį
buvimą ir veikimą.
Apie Viešpaties šlovės karalystę kalba psalmės pirmosios
dalies paskutinės eilutės, o pirmosios eilutės, tarsi veda į Viešpaties šlovės triumfą.
Psalmės pradžioje šlovinamas Viešpaties vardas, tai yra jo asmuo, kurį pažįstame iš
istorijoje nuveiktų jo darbų. Psalmė kalba apie Viešpaties darbus, stebuklus, galybę,
didingumą, teisingumą, kantrumą, gailestingumą, malonę, gerumą, švelnumą. Tai litanijos
formos malda skelbianti Dievo įžengimą į pasaulio ir žmogaus gyvenimą. Jis ateina
pas savo kūrinius ir atneša jiems išganymo pilnatvę. Mes nesame palikti blogio jėgų
valiai, nesame vieni su savąja laisve, bet mus lydi galingas ir mylintis Viešpats,
kuris kviečia būti jo karalystės nariais. Dievo karalystėje viešpatauja ne jėga ir
valdingumas, ne smurtas ir priespauda, kaip dažnai būna žemiškose karalystėse, bet
gailestingumas, švelnumas, gerumas, malonė ir teisingumas. (jm)