Jie atvyko į Kafarnaumą, ir netrukus, šabo dieną, nuėjęs į sinagogą Jėzus pradėjo
mokyti.Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai. Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko
tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi:
Dievo šventasis!“ Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia
pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. Visi didžiai nustebo ir klausinėjo
vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms
įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį.
(Mk 1, 21-28)
*
UŽVALDYTAS ŽMOGUS
Evangelistas Morkus vis tiktai mus glumina. Pirmasis jo aprašytas Jėzaus stebuklas
– tai apsėstojo pagydymas, kai, pavyzdžiui, Jonas pasakoja apie vandenį, kurį Išganytojas
Kanos vestuvės pavertė vynu. Sutikime: šis aprašymas kur k
as priimtinesnis šiuolaikiniam žmogui.
Reikia pripažinti, jog Evangelijoje pagal Morkų pasakojimai apie demonų išvarymą
užima žymią knygos dalį.
Šių laikų žmonėms nėra lengva skaityti tuos aprašymus. Ypač daugiau mokslo ragavę
žmonės labiau linkę ten aprašytus apsėdimus suvesti į psichines ligas, kurias, anot
jų, tamsūs tų laikų žmonės priskirdavo piktosios dvasios apsėdimams.
Mes esame verčiau linkę apsieiti be piktosios dvasios ir net nepastebime, jog, vengdami
apie tai kalbėti, išsiduodame, kaip labai j
os bijome.
Iš tiesų, tų laikų mąstyme daug ligų buvo priskiriama piktųjų dvasių įtakai ar „apsėdimams“,
kuriais būdavo aiškinami taip pat ir tokie trūkumai, kaip nebylumas, kurtumas, aklumas,
paralyžius, epilepsija.
Reikia pastebėti, kad visų šių fenomenų atveju nekalbama apie nuodėmę ir nedaroma
ištarmės apie tų žmonių moralę. Žmogų užvaldė piktoji dvasia – tai viskas ką nori
pasakyti aplinkiniai. Jėzus, be abejonės, taip pat nepaneigė tokio mentaliteto, kartais
net sudarydamas įspūdį, jog pats laikosi šio požiūrio.
Svarbiausia yra suprasti, jog Jėzus atėjo į pasaulį ne tam, kad taptų modernios psichiatrijos
pradininku. Jis, gydydamas apsėstuosius, tarsi parodo, kaip Dievas žvelgia į žmogų.
Prieš Viešpatį stovi žmogus, kuris jau nebėra pačiu savimi, nes jo sielą užvaldė
kitokia galybė… Tai netvarka, kurią būtina pašalinti. Žmogus yra sukurtas būti laisvu
ir privalo būti laisvas.
Kristaus diagnozė, siekianti pačią esmę, neturi nieko bendro su medicininiais svarstymais.
Tame nelaimės ištiktame žmoguje Jėzus mato slypintį priešą, kuris stoja prieš Dievą
ir naikina žmogų, trokšdamas pasiimti sau tai, kas iš tiesų priklauso Dievui.
Piktojo išvarymas tokiu būdu tampa kūrinio sugrąžinimu Kūrėjui. Netyroji dvasia privalo
išeiti, kad jos užvaldytas žmogus savo ruožtu
taip pat galėtų
išeiti
iš dvasios kalėjimo, atrasdamas vidinę harmoniją ir vientisumą.
Žmogaus kelionė pas Dievą prasideda nuo piktųjų dvasių išėjimo.
Valandėlę pagalvokime, ką reiškia žodžiai: Žmogus, turintis netyrąją dvasią…
Tokiu atveju mes irgi turėtume laikytis Kristaus principo: įžvelgti visą blogį, kuris
trukdo žmogui būti žmogumi, sugebėti tai įvardyti ir stengtis jį pašalinti. Tai šventa
pareiga, tačiau ją įvykdyti įmanoma tik tuomet, jei suvoksime, kad žmogaus priešai
kartu yra ir Dievo priešai, kad visa tai, kas paniekina žmogiškąjį kilnumą, tampa
piktžodžiavimu Dievui, kad visa tai, kas kelia grėsmę žmogui, prieštarauja Dievo šventumui.
Mes kartu su Dievu turime bendrą priešą, todėl turime aiškiai pasisakyti ne vien tikėjimo
ir moralės klausimais, bet taip pat ir rasti drąsos apginti žmogų nuo bet kokios prievartos
ir išnaudojimo.
Tiesa, sunkiausia nuo tokio užvaldymo yra išvaduoti save pačius… (mons. Adolfas Grušas)