Šventojo Tėvo kalba trečiosios ekumeninės Europos asamblėjos delegatams

Sausio 24 – 27 dienomis Romoje vyksta trečioji ekumeninė Europos asamblėja. Jos organizatoriai yra Europos vyskupų konferencijų taryba ir Europos Bažnyčių konferencija, o per 150 dalyvių atstovauja įvairias Europos valstybių vyskupų konferencijas, Bažnyčias, bendruomenes, ekumeninius judėjimus bei organizacijas. Neatsitiktinai ekumeninei asamblėjai pasirinktas laikas dalinai sutapo su maldos už krikščionių vienybę savaite, kurios paskutiniąją dieną, sausio 25, asamblėjos delegatai susitiko bendrai maldai su popiežiumi Benediktu XVI ir su daugelio kitų krikščioniškų konfesijų atstovais šv. Pauliaus už Mūrų Bazilikoje. O ketvirtadienį asamblėjos delegatai atskiroje audiencijoje susitiko su popiežiumi Vatikane, kur Šventasis Tėvas pasakė jiems skirtą kalbą.

Pasveikinęs delegatus, Šventasis Tėvas pažymėjo, jog jų vizitas yra galutinė proga išryškinti tuos ryšius, kurie visus krikščionis sieja su Kristumi ir atnaujinti valią dirbti bendrai tam, kad greičiau būtų pasiekta pilna vienybė. Popiežius pabrėžė, jog krikščionys turi skelbti Evangeliją ir vienybė tarp jų turi tarnauti Evangelijos skelbimo misijai. Reikia siekti vienybės tam, kad Kristaus šviesa būtų regima visiems, kad apšviestų kelią į trečiąjį tūkstantmetį žengiančiai Europai. Krikščioniško tikėjimo ir krikščioniškų vertybių liudijimas yra taip pat esminis krikščionių indėlis neseniai išaugusiai Europos Sąjungai. Pasak Šventojo Tėvo, besivienijančiai Europai reikia atskleisti savo krikščioniškas šaknis bei moralines vertybes, kurios sudaro jos turtingą ir platų kultūrinį paveldą. Ir būtent dabar gyvenantiems krikščionims tenka užduotis padėti Europai įsisąmoninti tas vertybes. Bet prieš tai jie patys turi tūrėti drąsos tarpusavio susitaikymui ir vienybei. Vienybė nėra tik dalies krikščionių, tik kelių Bažnyčių rūpestis, tai iššūkis visiems, kalbėjo popiežius. Jis pabrėžė, jog po geležinės užtvaros tarp Rytų ir Vakarų griuvimo atsirado daug daugiau galimybių tautoms, krikščionims, Bažnyčioms susitikti, keistis patirtimi, tradicijomis bei pažinimu ir susivienyti prieš sekuliarizacijos, pasižyminčios abejingumu ir reliatyvizmu, keliamus iššūkius mūsų laikmetyje. Krikščionių vienybė turi būti siekiama nuoširdaus ir broliško dialogo, gimdančio pasitikėjimą, peržengiančio baimes ir nusistatymus, keliu. Kalbos pabaigoje Šventasis Tėvas sakė savo klausytojams: „tvirtai atnaujinu savo valią, rodytą nuo mano pontifikato pradžios, išskirtinai ir netaupant jėgų dirbti pilnos ir matomos krikščionių vienybės labui“.

Priminsime, kad pirmoji ekumeninė Europos asamblėja vyko Šveicarijos mieste Bazelyje 1989 metais, antroji 1997 metais Austrijos mieste Grace. Nuo ankstesnių tokių suvažiavimų dabartinis skiriasi tuo, kad susitikimas Romoje bus tik pirmasis ir paruošiamasis etapas. Antrasis etapas apims ištisus 2006 metus, kurių metu bus organizuojami darbiniai nacionalinio ir regioninio lygio susitikimai. Ir tik 2007 metų rugsėjį Rumunijos mieste Sibiu bus surengtas baigiamasis susitikimas, kuriame tūrėtų dalyvauti apie 3000 delegatų. Tuo pat metu daugelyje Europos miestų bus surengti mažesni ekumeniniai susitikimai. Taigi, trečioji ekumeninė Europos asamblėja yra daugiau procesas negu įvykis, tai tarsi simboliška piligriminė kelionė, kurios metu bus stengiamasi atskleisti įvairių krikščioniškų tradicijų paveldus, bet taip pat jų gilią vienybę. Neveltui asamblėjos oficiali tema skamba šitaip: „Kristaus šviesa apšviečia visus. Atsinaujinimo viltis ir vienybė Europoje“.

Dar 2001 metais Europos vyskupų tarybos, vienijančios 34 Europos valstybių vyskupų konferencijas, ir Europos Bažnyčių konferencijos, apjungiančios 125 protestantų, anglikonų, ortodoksų Bažnyčias bei 40 asocijuotų organizacijų, prezidentai pasirašė dokumentą pavadinimu „Ekumeninė Chartija. Gairės augančiam bendradarbiavimui tarp Bažnyčių Europoje“. Visiems abiejų organizacijų nariams buvo rekomenduota šiame dokumente išdėstytus principus ekumeninio bendradarbiavimo klausimais pritaikyti savo konkrečiuose kontekstuose. Trumpai išvardinsime juos. Visų pirma, tai regimos vienybės tarp krikščionių ieškojimas. Antra – tai Evangelijos skelbimas kartu. Trečia – pastangų dėjimas vienas kito supratimui ir istorijos bėgyje atsiradusių nuoskaudų peržengimas. Ketvirta – veikimas kartu ir tų pačių moralinių vertybių gynimas.. Penkta – bendra malda. Galiausiai 6 principas – nuolatinis įsipareigojimas dialogui. Ekumeninėje Chartijoje taip pat įvardintos bendros visiems Europos krikščionims tenkančios ir ne tik jiems reikšmingos tokios atsakomybės, kaip indėlis vieningos Europos kūrime, tolerancijos ir susitaikymo tarp žmonių, kultūrų, religijų bei pasaulėžiūrų skatinimas, galiausiai - pareiga saugoti gamtą, nuo žmogaus priklausančią kūriniją. (rk)