Paskebtas popiežiaus laiškas būsimai žiniasklaidos dienai.
Šį antradienį, sausio 24 dieną, katalikų Bažnyčios liturginis kalendorius minėjo žurnalistų
ir rašytojų dangiškąjį globėją, Bažnyčios Mokytoją, Ženevos vyskupą šv. Pranciškų
Salezą. Pagal jau kelių dešimtmečių tradiciją, žurnalistų globėjo šventės dieną kasmet
skelbiamas popiežiaus laiškas, skirtas būsimai Pasaulinei žiniasklaidos dienai. Bažnyčios
minimų Pasaulinių žiniasklaidos dienų, dar vadinamų Pasaulinėmis socialinės komunikacijos
dienomis, tradiciją tuoj pat po Vatikano II Susirinkimo įvedė popiežius Paulius VI.
Šiemetinė, gegužės 28-ąją minėsima, žiniasklaidos diena bus jaus keturiasdešimtoji.
Šį
kartą būsimos žiniasklaidos dienos ir jai skirto popiežiaus laiško tema: „Visuomenės
informavimo priemonės – komunikacijos, bendrystės ir bendradarbiavimo tinklas“. Antradienį
paskelbtame dokumente, popiežius Benediktas XVI žiniasklaidos darbuotojus vadina tiesos
skelbėjais bei taikos kūrėjais ir kalba apie šią misiją vykdančių žmonių pareigas
ir atsakomybę.
Jau pačioje savo laiško pradžioje popiežius atmeta šiandien
dažnai žiniasklaidos pasaulyje naudojamą tariamo neutralumo kaukę. Jei žiniasklaida
pašaukta apšviesti žmonių sąžines, jei žiniasklaidos užduotis yra padėti žmonėms kritiškai
vertinti pasaulio reiškinius, tai šitoks jos pašaukimas tikrai nėra neutralus. Autentiškas
komunikavimas reikalauja drąsos ir ryžto. Žiniasklaidoje dirbantis žmogus pirmiausia
pats turi būti pajėgus įsisavinti milžinišką kiekį informacijos ir negali tenkintis
tik dalinėmis ir laikinomis tiesomis. Žiniasklaidoje dirbantis žmogus pirmiausia pats
turi giltis į reiškinių esmę ir skelbti tai, kas daro prasmingą žmogaus gyvenimą,
tiek jo asmeninę, tiek ir visuomeninę dimensijas. Šitaip suprasdama savo misiją, žiniasklaida
gali konstruktyviai prisidėti prie to kas gražu ir gera skleidimo. Žiniasklaida turi
būti tarsi didysis „apskritas stalas“, prie kurio svarstomas visos žmonijos likimas.
Dėl to su jos autentišku pašaukimu nesuderinamas nei šališkumas, nei vien verslo kriterijais
besivadovaujanti veikla, nei nesąžiningas nepriimtinų požiūrių nutylėjimas.
Šiandien
apmaudo apkartintomis širdimis dažnai regime priešingus reiškinius: matome jaunimui
skiepijamą melagingą meilės sampratą, matome kaip tyčiojamasi iš Dievo žmogui dovanoto
asmens orumo, matome kaip griaunami eimos pamatai. Šių reiškinių akivaizdoje būtina
priminti žiniasklaidos socialinę ir moralinę atsakomybę, jos pareigą remti šeimą,
kuri yra visuomenės ir kultūros pamatas, pareigą padėti tėvams auklėti vaikus, pareigą
padėti šiuolaikiniam jaunimui. (jm)