III eilinio sekmadienio homilija

Šio sekmadienio skaitiniai primena akimirkas, prasidėjus atbuliniam skaičiavimui prieš kokį nors ypatingą įvykį.

Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninivė bus sunaikinta!- pirmajame skaitinyje girdime pranašo Jonos įspėjimus.

Sakau jums, broliai: laikas trumpas!- antrajame skaitinyje mums primena apaštalas Paulius.

Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė,- Evangelijoje skelbia Jėzus.

Vis tiktai visų šių įspėjimų rezultatu buvo ne kažkokie baisūs įvykiai, o pasikeitimas į gera žmonių gyvenime.

Senojo Testamento pranašo Jonos knygoje pasakojama, jog, išgirdę apie gresiančią bausmę, Ninivės gyventojai atgailavo ir nusigręžė nuo piktojo kelio. Korinto krikščionys, įsiklausę į Pauliaus pamokymus ir suvokę, kad .šio pasaulio pavidalas praeina, labiau atkreipė savo žvilgsnį į esminius dalykus.

To paties troško ir Išganytojas, savo pasiuntinybę išreiškęs žodžiais: Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!

Evangelistui pakako poros sakinių, norint išreikšti krikščionybės kelią į pasaulį ir žmonių širdis. Pirmieji du teiginiai byloja apie Dievo apsireiškimą, tuo tarpu žodžiai apie tikėjimą ir atsivertimą primena, jog tikėjimas tik tuomet yra gyvas, kai į gautą žinią ryžtasi atsiliepti pats žmogus.

Keturi Genezareto ežero žvejai, atsiliepę į Jėzaus kvietimą, tuojau paliko savo senąjį amatą, kad taptų žmonių žvejais, dar nežinodami, ką tai reiškia.

Iš pirmo žvilgsnio, nieko ypatingo neatsitiko. Viskas liko beveik taip pat, kaip ir anksčiau.

Ninivės miestas tebestovi, Korinto krikščionys toliau tebegyvena ir darbuojasi šiame praeinančiame pasaulyje. Netgi žvejyba Genezareto ežere bei kituose vandens telkiniuose nenutrūko…

Tačiau iš tiesų tokiais atvejais žmonės neprivalo elgtis taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Mes pernelyg esame užsiėmę savimi, todėl nemokame pastebėti Dievo buvimo mūsų gyvenime ir mumyse. Dievo laikas yra susijęs su mūsų laiku tam, kad mes išplėstume savo akiratį, kad žvelgtume ne vien į tai, kas yra aplink mus, bet mėgintume pamatyti didesnę prasmę savo darbuose bei pastangose.

Dievas į mus prabyla ne tam, kad grasintų nelaimėmis ar kalbėtų apie likusį trumpą laiką. Ne, Jis skelbia būtinybę atsiversti tuojau pat, atsiliepti į Jo balsą.

Ninivės gyventojai nelaukė keturiasdešimties dienų, kad patikrintų, ar išsipildys Dievo grasinimai. Jie atgailavo už savo blogus darbus ir išgelbėjo save ir savąjį miestą.

Tikėjimo, elgesio pakeitimo, atgailos darbų neįmanoma surašyti į tvarkaraštį, kaip pamaldų tvarkos bažnyčioje, jų nenukelsime kiek galima toliau, kaip tai padarome su mokesčių mokėjimu. Į visa, kas liečia dvasinį gyvenimą, reikia atsakyti tuojau pat, tą pačią akimirką, stengiantis suvokti, jog Dievas prabyla į mus ne norėdamas nubausti, bet pasigailėti, ne mėgindamas suvaržyti, bet trokšdamas išlaisvinti.

Šio Dievo kvietimo neturime teisės palikti be atsako. Reikia tik prisiminti, jog atsiliepti reikia tuojau, nes bet koks delsimas bus nenaudingas mums patiems. (Mons. Adolfas Grušas)