Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis
tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų.
O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi
(tai reiškia: „Mokytojau“) , kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada
jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą
valandą. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo
Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam
pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį – Kristų“) . Ir
nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus,
o vadinsies Kefas“ (tai reikia: „Petras – Uola“) . (Jn 1, 35-42).
SVARBIAUSIAS
SUSITIKIMAS
Dažnai pasitaiko, kad žmogus tiki, jog apie Dievą žino viską
ar beveik viską. Taip būna iki tol, kol iš tiesų jis nesusiduria su Dievu… kol Dievas
asmeniškai nesikreipia į jį per laiko ženklus… kol nepasigirsta Dievo balsas, pažadindamas
iš įpročio ar amato miego.
Gali susidaryti įspūdis, kad gerai pažįstame Dievo
valią. Toks įspūdis išsisklaido iškart, kai į gyvenimą iš tiesų ateina Dievas… kol
Jis neprabyla į sąžinę… kol nesuvokiame, jog šį kartą Dievo valia tiesiogiai paliečia
mus, o mes visiškai esame tam nepasiruošę ir pasimetę.
Iš tiesų nėra lengva
išgirsti Dievo balsą, nes Jis kalba ne šventųjų knygų sakiniais ir nebūtinai laikosi
mišiolo bei apeigynų nuorodų. Kur kas dažniau Jis pasirenka tarmiškus sakinius ir
svarbiausia: prabyla ne tiek į ausis, kiek į širdį.
Kaip bebūtų, susitikimas
su Dievu, kiek mes jam besiruoštume ir kaip jį beplanuotume, visuomet yra netikėtas.
Tiesa, šiuo atveju kalbame ne tiek apie mirties valandą, bet apie susitikimą su Juo
gyvenimo kelyje.
Kiek stebina apaštalo Jono tikslumas, kuris savo Evangelijoje,
aprašydamas pirmųjų mokinių susitikimą su Jėzumi, pastebi: Buvo maždaug
dešimta valanda.
Evangelijos prologe jis pasakoja apie Žodį,
kuris buvo nuo amžių, apie Žodį, kuris buvo Dievas.
Šis
Amžinasis Žodis, peržengiantis visų laikų ribas, įeina į žmonių istoriją, tampa konkrečios
asmenų grupelės gyvenimo dalimi taip, kad tą įvykį galima nusakyti net konkrečiu matu:
Buvo dešimta valanda.
Iš tiesų tai pasakojimas apie Dievo
troškimą įsijungti į žmogaus gyvenimą, keliauti su juo visais žemės keliais, gaivinti
jo dvasią ir globoti savo galybe.
Be tokio susitikimo žmogus niekuomet nebus
laimingas. Jam amžinai trūks suvokimo, kad jį globoja aukštesnė galybė, jis stokos
tikros drąsos ir pasitikėjimo. Jis jausis ka˛kiek pamirtas ir nelaimingas.
Tos
laimingos susitikimo su Dievu akimirkos, vadinamos dešimtos valandos,
negali pakeisti jokia mokykla ar universiteto studijos.
Galime visą gyvenimą
studijuoti išminčių raštus, ištisus dešimtmečius rūpintis praktikuoti dorybes, tačiau
jei trūksta to dešimtos valandos susitikimo, visą laiką būsime
praleidę veltui.
Žmogus praleidžia šešerius metus seminarijoje, studijuoja
universitete, gauna kunigo šventimus, dirba savo darbą, tačiau iš tiesų savo kunigystę
išgyvena tik tada, kai ateina dešimtos valandos susitikimas,
kai jauti, jog iš tiesų Dievas gali pakeisti ir keičia žmogaus gyvenimą.
Išgyvenęs
tokį susitikimą, žmogus žino, kad tikėjimą reikia perduoti ne kaip saugomą ir nepaliestą
lobį, bet kaip savo gyvenimą, gyvą žodį, kuris gali kitame pažadinti geresnio, doresnio
gyvenimo ilgesį.
Mes išliekame ištikimi Tradicijai ne tuomet, kai ją saugome
ir perduodame kitiems, nieko nepakeisdami, bet tada, kai jos laikomės ir leidžiame
jai nušviesti savo kasdienybę. Tai įmanoma padaryti tik tuomet, kai iš tiesų nuoširdžiai
galime paliudyti, jog įvyko tai, ką šio sekmadienio Evangelijoje girdime iš apaštalų
lūpų: Radome Mesiją!
Radome… Tai reiškia, jog leidome Dievui vadovauti
mums, jog žinome, kad Jis yra pats svarbiausias, kad tik su Juo galime būti laimingi.
Ir tegul niekas nesako, jog tai tik paprasta tikėjimo apraiška, ypač jei tikėjimu
vadiname tik kasdieninę maldą ir bažnyčios lankymą…
Tai ne žodžiai iš šventųjų
knygų, bet žmogiškas džiaugsmas, suvokus, kad nuo tos akimirkos bus kur kas lengviau
eiti per gyvenimą… ne tik mums, bet ir kitiems, esantiems šalia mūsų.