2006-01-14 12:51:08

II eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija


Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“) , kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį – Kristų“) . Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“) . (Jn 1, 35-42).

SVARBIAUSIAS SUSITIKIMAS

Dažnai pasitaiko, kad žmogus tiki, jog apie Dievą žino viską ar beveik viską. Taip būna iki tol, kol iš tiesų jis nesusiduria su Dievu… kol Dievas asmeniškai nesikreipia į jį per laiko ženklus… kol nepasigirsta Dievo balsas, pažadindamas iš įpročio ar amato miego.

Gali susidaryti įspūdis, kad gerai pažįstame Dievo valią. Toks įspūdis išsisklaido iškart, kai į gyvenimą iš tiesų ateina Dievas… kol Jis neprabyla į sąžinę… kol nesuvokiame, jog šį kartą Dievo valia tiesiogiai paliečia mus, o mes visiškai esame tam nepasiruošę ir pasimetę.

Iš tiesų nėra lengva išgirsti Dievo balsą, nes Jis kalba ne šventųjų knygų sakiniais ir nebūtinai laikosi mišiolo bei apeigynų nuorodų. Kur kas dažniau Jis pasirenka tarmiškus sakinius ir svarbiausia: prabyla ne tiek į ausis, kiek į širdį.

Kaip bebūtų, susitikimas su Dievu, kiek mes jam besiruoštume ir kaip jį beplanuotume, visuomet yra netikėtas. Tiesa, šiuo atveju kalbame ne tiek apie mirties valandą, bet apie susitikimą su Juo gyvenimo kelyje.

Kiek stebina apaštalo Jono tikslumas, kuris savo Evangelijoje, aprašydamas pirmųjų mokinių susitikimą su Jėzumi, pastebi: Buvo maždaug dešimta valanda.

Evangelijos prologe jis pasakoja apie Žodį, kuris buvo nuo amžių, apie Žodį, kuris buvo Dievas.

Šis Amžinasis Žodis, peržengiantis visų laikų ribas, įeina į žmonių istoriją, tampa konkrečios asmenų grupelės gyvenimo dalimi taip, kad tą įvykį galima nusakyti net konkrečiu matu: Buvo dešimta valanda.

Iš tiesų tai pasakojimas apie Dievo troškimą įsijungti į žmogaus gyvenimą, keliauti su juo visais žemės keliais, gaivinti jo dvasią ir globoti savo galybe.

Be tokio susitikimo žmogus niekuomet nebus laimingas. Jam amžinai trūks suvokimo, kad jį globoja aukštesnė galybė, jis stokos tikros drąsos ir pasitikėjimo. Jis jausis ka˛kiek pamirštas ir nelaimingas.

Tos laimingos susitikimo su Dievu akimirkos, vadinamos dešimtos valandos, negali pakeisti jokia mokykla ar universiteto studijos.

Galime visą gyvenimą studijuoti išminčių raštus, ištisus dešimtmečius rūpintis praktikuoti dorybes, tačiau jei trūksta to dešimtos valandos susitikimo, visą laiką būsime praleidę veltui.

Žmogus praleidžia šešerius metus seminarijoje, studijuoja universitete, gauna kunigo šventimus, dirba savo darbą, tačiau iš tiesų savo kunigystę išgyvena tik tada, kai ateina dešimtos valandos susitikimas, kai jauti, jog iš tiesų Dievas gali pakeisti ir keičia žmogaus gyvenimą.

Išgyvenęs tokį susitikimą, žmogus žino, kad tikėjimą reikia perduoti ne kaip saugomą ir nepaliestą lobį, bet kaip savo gyvenimą, gyvą žodį, kuris gali kitame pažadinti geresnio, doresnio gyvenimo ilgesį.

Mes išliekame ištikimi Tradicijai ne tuomet, kai ją saugome ir perduodame kitiems, nieko nepakeisdami, bet tada, kai jos laikomės ir leidžiame jai nušviesti savo kasdienybę. Tai įmanoma padaryti tik tuomet, kai iš tiesų nuoširdžiai galime paliudyti, jog įvyko tai, ką šio sekmadienio Evangelijoje girdime iš apaštalų lūpų: Radome Mesiją!

Radome… Tai reiškia, jog leidome Dievui vadovauti mums, jog žinome, kad Jis yra pats svarbiausias, kad tik su Juo galime būti laimingi. Ir tegul niekas nesako, jog tai tik paprasta tikėjimo apraiška, ypač jei tikėjimu vadiname tik kasdieninę maldą ir bažnyčios lankymą…

Tai ne žodžiai iš šventųjų knygų, bet žmogiškas džiaugsmas, suvokus, kad nuo tos akimirkos bus kur kas lengviau eiti per gyvenimą… ne tik mums, bet ir kitiems, esantiems šalia mūsų.

(mons. Adolfas Grušas).
 







All the contents on this site are copyrighted ©.